BŪTIS: KŪRYBA
ROMUALDO ČERNECKIO
65
EPIZODAI
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 
2020 – 11 – 20
Šunys
Musė
Vaikystėje,ka gyvenome Telšiuose, tėvai parnešė kalytę ir pavadino ją Muse. Tai man ir jaunesniajam broliui buvo džiaugsmo! Bet sykį į lauką išvesta Musė, beje, kaip ir daugelis kitų šunų, pamačiusi katę kitoje Birutės gatvės pusėje, puolė ją vytis ir pakliuvo po pravažiojančio automobilio ratais.
Žinoma, pergyvenome dėl gyvūnėlio žūties…
Bendravimas su šunimis audinių fermoje
Kitas kartą su šunimis pasimačiau jau būdamas suaugęs, po Gorbačiovo „perestrojkos“ laikmečio, kurį vieni įvardijo kaip klastingą valstybinį perversmą, o kiti įvertino kaip galimybę išsikovoti laisvę bei nepriklausomybę, kai ilgokai mitęs bedarbio duoną, pažįstamiems padėjus, audinių fermoje už Stakliškių miestelio (Prienų r.) susiradau apsaugos darbuotojo vietą.
Prisimenu, pirmosiomis dienomis, kai ėjau į bendrą apsaugos darbuotojų pamainos vagonėlį, kažkas iš tuometinių kolegų, matyt, norėdami mane patikrinti ar juokaudami, liepė didelei kalei Tajai mane užpulti. Kita vertus, gal vakare ji manęs nepažino? Jau sutemus tik spėjau pamatyti atlekiantį baltą gumulą… ir šio parverstas aukštielninkas atsidūriau purvyne.
Žinojau, kad tokiu atveju nereikia daryti staigių judesių…Uždėjusi leteną man ant krūtinės, kalė paurzgė paurzgė, gražiai pakreipė galvą ir įsistebeilijo į mane. Taip kurį laiką spoksojome vienas į kitą. Tada lėtai lėtai pakėliau purviną ranką ir paglosčiau dar urzgiantį šunį.
Ir netrukus tapome geriausi draugai…
Toje fermoje buvo šunų voljerai. Iš pradžių net baisu buvo prieiti prie piktų, aštriadančius nasrus iššiepusių keturkojų pabaisų. Betgi juos reikėjo maitinti! Taip pirmą dieną darbe ir praleidau begalvodamas, ar įkąs. Kaip jau minėjau, staigių judesių nedariau.
Greitai su tais baisūnais susipažinau, ir mes tapome puikiais bičiuliais.
Tarp kitko, vieną kartą pagėręs tuometinis didesnę patirtį turintis kolega, lyg ir norėdamas pavaidinti prieš bendradarbius, koks jis drąsus, nuėjo prie fermą saugančio šuns, išsitraukė savo vyrišką organą ir tą apšlapino. Vėliau žmogelis nėjo prie to keturkojo – bijojo! Ir ne be reikalo! Juk šuo suprato, kad iš jo pasityčiojo…
Vis dėlto dirbant fermoje viena pusaklė, apykurtė kalė man įkando į ranką, kai pakišau jai kruviną mėsgalį. Greitai ji padvėsė. Kartais pagalvodavau, kodėl ji šitaip pasielgė. Gal nepažino ir išsigando?..
Rika
Vėliau draugams padedant įsidarbinau Pagirių šiltnamių kombinate. Netoli Vilniaus. Taip pat apsaugos darbuotoju.
Kartą besaugodamas man patikėtą teritoriją pamačiau suaugusią palaidą kalę. Vietiniai ją vadino „dvarniaška“. Įsikandusi į dantis mažiukus judančius gumuliukus, keturkojė juos pametinėjo žmonėms. Ko gero, ne iš gero gyvenimo. Neaplenkė ir manęs.
Žiūrėjau į tą cypintį gumulą ir galvojau: „Ką daryti?“ Pagailėjau… Pasiėmiau…
Tomas maitina Riką
Bet tomis be galo sunkiomis darbo sąlygomis pas save bokšteliuose ar būdelėse kalytės laikyti negalėjau. Pavadinau ją Rika ir parvežiau ją sūnui Tomui į Prienus. Kaip jis ją mylėjo!
Rika ilgokai pagyveno. Paliko mus su Tomu po sunkios šuniškos ligos…
Vievis, 2020 – 11 – 20
