BŪTIS: KŪRYBA

ANDRIAUS ŠIMKAUS

57

DIRST: APIE LIAUDIES KŪRYBĄ

ANDRIUS ŠIMKUS, www.dirst.lt

2020 – 12 – 27

,,Jei gyvenimas būtų ištisa laimė, niekas negalėtų jos ištverti ir tada ji virstų pragaru žemėje.“

Džordžas Bernardas Šo

Sveiki, šiek tiek tarpšventinės liaudies kūrybos:

„- Generole, mes nebekontroliuojame situacijos!

– Kas nutiko?

– Mūsų piliečiai keičiasi …

– Tai neįmanoma!

– Bet taip yra iš tikrųjų! Jie pradėjo šypsotis.

– Gal jie tiesiog pamišo iš beviltiškumo?

– Ne! Jie tiesiog tampa laimingesni!

– Bet kaip gi su žiniasklaida? Iš ten tik blogos žinios?

– Taip! Blogesnių nebūna!

– O žmonės vis dar geros nuotaikos?

– Palaipsniui vis labiau gerėja.

– O karas?

– Mes apie jį pasakojame kiek galėdami.

– O kainos?

– Mes nuolat keliame.

– O atlyginimas?

– Minimumas.

– O religija? O Kūrėjo įsakymai?

– Jie sakė, kad įsakymų ir taisyklių pirkimas iš Kūrėjo už pinigus yra labai mielas ir linksmas…

– Ir ką? Ar žmonės šypsosi?

– Įsivaizduokite, taip!

– Neįtikėtina!

– Be to, jie pradeda kažką daryti!

– Ką?

Nepatogi pauzė. Pranešėjas trypė nuo vienos kojos ant kitos. Jis buvo sutrikęs.

– Jie padeda vieni kitiems.

– Ką??? Ar jie ne nebekenčia vieni kitų? O pavydas?

– Taip, jie nustojo pavydėti …

– Ar jau išleidote į rinką naujų kompiuterių?

– Taip, bet jų niekas neperka … Žmonės nustojo imti paskolas!

Vėl nepatogi pauzė. Padėtis iš tikrųjų artėja prie kritinės.

– Gal reikėtų sumažinti atlyginimą?

– Anksčiau tai padėdavo.

– Arba išsiųsti visus į karą.

– Tai vienas iš variantų.

– Tegul visi rašinėja popieriukus. Ataskaitos už kiekvieną žingsnį!

– Jie rašo, kad yra laimingi …

– Kas čia dabar vyksta?

Atėjo antrasis pranešėjas.

– Pone, mes prarandame žmones. Jie pradeda šypsotis tiesiai mums į akis. Jų gera nuotaika užkrečia kitus ir neigiamai veikia bendrą valstybės būklę.

– Kokios pasekmės?

– Efektyvumas didėja, žmonės atranda savyje paslėptus sugebėjimus.

– Pavyzdžiui?

– Savarankiškumas.

– Ką?

– Jie daugiau nieko nebesitiki iš valstybės …

– Ką? Ar jie nebekaltina valstybės dėl savo bėdų?

– Jie daugiau apie tai negalvoja.

– Kas dar vyksta? Praneškite apie viską neslėpdami.

– Mūsų rajone atsirado įtartinų sąmoningumo ženklų. Žmonės pradėjo vienytis ir kurti kažką naujo.

– Vėl naujo! – kumštis su trenksmu nusileido ant stalo.

– Bet kaip dėl seno pilko? Tai toks grožis!

– Senoji pilka spalva nebėra populiari.

Įėjo trečias pranešėjas.

– Pone, turime bėdų.

– Ką, šunys pradėjo kalbėti?

– Beveik. Žmonės pradėjo gyventi sveikai.

– O.o.o…

– Jie taip pat pradėjo sekti, ką valgo, ir daugiau dėmesio skirti sveikam maistui.

– Ar dar liko natūralaus maisto? Aš paprašiau jūsų atkreipti į tai ypatingą dėmesį.

– Neįmanoma visko sukontroliuoti, pone.

– Kas dar?

– Vaikai nustojo lankyti mūsų mokyklas.

– Ką.. ą?..

– Kas juos dabar moko?

– Jie patys. Kažkodėl jie įsivaizduoja, jog yra kūrėjai.

Pakibo pauzė. Atėjo sekretorė ir atnešė kavos. Jai išėjus, lyderis buvo nekalbus:

– Turime padidinti cigarečių skaičių.

– Jų niekas nerūko.

– Kodėl?

– Atrodo, kad jau nebėra taip madinga.

– Kaip tai?

– Visi užsiėmė kūryba.

– Kūryba ir be cigarečių? O alkoholis?

– Jie nustojo gerti. Labiau vertina vandenį.

– Na gerai.

Generolas siurbčioja kavą.

– Kaip mes juos valdysime?

– Dabar tai neįmanoma, pone… Nebėra baimės, neapykantos, pavydo, jie nustojo nekęsti net mūsų! Tokiomis sąlygomis mes esame bejėgiai!

Didysis diktatorius staiga atmerkė akis. „Ir prisisapnuok tu man taip!“ – pagalvojo jis. – Kaip gerai, kad taip negali atsitikti, nes žmogaus prigimtis yra gyventi baimėje, neapkęsti, pavydėti ir naikinti save, o tai reiškia, jog žmonės vis dar yra mano galioje!“