BŪTIS: KŪRYBA
ROMUALDO ČERNECKIO
72/183
EPIZODAI IX
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 
2021 – 02 – 27
Studentavimo metai
Prisimenu kai kuriuos 1966 – 71 – jų studentavimo metų epizodus. Tada amžiumi vyresni, o ir bendraamžiai man sakė, kad pasiutusias, neįtikėtinai pasakiškas atskubėjusios jaunystės akimirkas prisiminsiu su malonumu, kaip dingusį ankstesnės būties miražą.
Laikas paliudijo – tai tiesa…
Pamąstęs atmintyje likusius epizodus suskirsčiau į tris grupes: 1. Pirmieji studijų metai; 2. 1967/68 s. m.; 3. Susipratimas.
Pirmieji studijų metai
Iš pradžių aprašysiu eizodus apie jaunatviškas šėliones.
Kai baigiau vidurinę mokyklą, labai norėjau ištrūkti iš nusibodusios tėvų globos. Tad išvykimas studijuoti į Vilnių man buvo stiprus laisvės pojūčio šuoras.
***
„Tauro“ studentų bendrabutis. Ten tuo laiku buvo apgyvendinti stojantiejį į Vilniaus universitetą. Susipažinau su grupe simpatiškų merginų. Viena jų man ypač patiko. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs mano tolesnis gyvenimas jai sėkimingai praėjus konkursą, bet truputį pritrūko balų…
Lyg dabar prisimenu jos draugės žodžius:
Жить и не любить –
Это невозможно,
Нужно жить и любить –
Только осторожно.
Gyventi ir nemylėti –
Neįmanoma,
Reikia gyventi ir mylėti,
Tik išmintingai.
***
Aš įstojau. Tapau studentu. Apsigyvenau studentų bendrabutyje Čiurlionio gatvėje (šalia rusų cerkvės). Tada daug filologų bei istorikų gyvenome viename kambaryje.
Kurse mane išrinko seniūnu. Mat iš geros šeimos daug žadantis žmogelis. Suaugusieji tikėjosi, kad sieksiu karjeros. Bet man tuomet tai buvo nė motais…
Velniškai norėjau paragauti tos šlovintos laisvės.
Ir prasidėjo jaunatviškos šėlionės. Susidraugavau su kambaryje gyvenusiais vaikinais. Dažnai nuvykdavome į šokius, kur elgėmės gana iššaukiančiai. Tad su renginiuose budinčiais draugovininkais konfliktų turėjome užtektinai…
***
***
…Vieną žiemos vakarą susirinkome kambaryje. Keletas išėjo, nes linksmintis nenorėjo. Mes gi apspitome iš kaimo grįžusį bičiulį. Jis padėjo ant stalo kaimiškų lašinių, duonos kepalą ir didelį butelį. „97 laipsnių spiritas“, – pasigyrė. Kai nepatikėjome, jis truputį papylė ir uždegė. Skystis užsiliepsnojo melsva spalva.
Žinoma, susėdome ir pasivaišinome. Tada padainavome bei daug įvairių anekdotų pasipasakojome.
***
Ir nūnai atmintyje likęs epizodas, kaip aš, dar vaikėzas, susikirtau su tuomet jau dideliu tarybiniu nomenklatūriniu ponu: iš universiteto vos su vilko bilietu dėl to neišlėkiau… Manau, kad padėjo tėvuko autoritetas.
Tuomet visi išvažiavo namo švęsti Naujųjų metų. Likau vienas. Prieš mušant naujametiniams kurantams išėjau pasivaikščioti ir Čiurlionio gatvėje susipykau su kažkokiu stambaus sudėjimo diedu. Sveikinau jį, o tas nesuprato.
Netrukus mane iškvietė į sostinės milicijos skyrių (netoli Mokytojų namų). Atsiėmiau kaip reikiant. Pasirodo, kad buvau užkabinęs tokį tarybinį nomenklatūrinį poną Brazauską (vis dėlto pavardę parašiau iš didžiosios raidės, nors kilo didelių abejonių, bet juk kalbos taisykles reikia gerbti!), tą, kuris vėliau Lietuvoje tapo pirmuoju „komunistu“.
Vėliau reali būtis parodė, koks tai šlykštus tipas…
Be abejo, apie visokias „karjeras“ reikėjo užmiršti, bet aš jų ir netroškau.
Bus daugiau
