BŪTIS: KŪRYBA

ROMUALDO ČERNECKIO

167/278

EPIZODAI XIII

ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt

2021 – 05 – 03

Dirbau Prienų vidurinėse mokyklose

1971 m. rugsėjį pradėjau dirbti Prienų vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Buvau 5 b klasės auklėtojas. Mokiniai buvo geri, na, išsiskyrė vienas kitas neklaužada. Penktose – septintose klasėse, kuriose vaikus mokiau tos kalbos, vyravo drausmė. Dabar tie gruboki metodai, kuriuos reikėdavo retsykiais pritaikyti, smerkiami, todėl, manau, mokytojai atrodo tokie apgailėtini, o visokie chuliganėliai – tokie visagališki.

Stovyklose

Tada buvo daug smagių akimirkų, ypač pionierių vasaros stovyklose, į kurias atvykdavo vaikai iš visos Lietuvos. Kuo tik anose šventėse nebuvau. Ypač įsiminė Neptūno vaidmuo. Stovyklautojai įvairiomis spalvomis ištepliodavo mane, egzotiškai aprėdydavo – ir pirmyn į linksmybių pasaulį!

Buvau jaunas, bendrauti su mažyliais patiko.

Tėčio žūtis, mamos mirtis

Vos pradėjus dirbti mokykloje mane aplankė iš pradžių viena skaudi netektis – autoavarijoje žuvo tėtis, o kiek vėliau kita – mirė mama. Ir dabar puikiai atsimenu tas ypač ego sukrėtusias akimirkas. Mane iškvietė iš pamokos ir pasakė, jog važiuojant iš Klaipėdos į Plungę įvyko žiauri avarija (atsisakė vairo mechanizmas), kurios metu žuvo žmonių. Apie tėvą pasakė, kad jis, regis, sunkiai sužeistas. Deja, netrukus sužinojau, jog informacija netiksli (gal vengė pranešti?): žuvo ir tėtis Albinas, kurį aš gerbiau ir mylėjau…

Visą naktį vaikščiojau kaip nesavas. Blogiausia, kad nė ašara neišrėdėjo, o visą negatyvių jausmų krūvį pasiėmė širdis. Stpri buvo, atlaikė.

Neužmiršau ir abiejų tėvų laidotuvių…