BŪTIS: SENJORŲ DIENOS / KELIONĖS / KŪRYBA

JUOZO STEPANKEVIČIAUS

13/26

PRISIMINIMAI APIE BALTARUSIJĄ

(TĘSINYS)

JUOZAS STEPANKEVIČIUS, www.dirst.lt

2021 – 06 – 05

♦♦

Kelionė į Baltarusiją II – Naugarduke

Nuvykome į vakarų Baltarusijoje, Gardino srityje įsikūrusį Naugarduką (blrs. Навагрудак). Tai rajono centras.

Herbas

Naugarduko pilies griuvėsiai 

Mes, turistai iš Lietuvos, sužinojome, jog 2015 m. pradžioje mieste gyveno 29 245 žmonių. Nuo Lietuvos ir Baltarusijos sostinių Vilniaus ir Minsko jis nutolęs vienodu – 150 km. atstumu. Ten veikia lengvoji ir maisto pramonė, dujų aparatūros gamykla, kraštotyros muziejus, Adomo Mickevičiaus namas-muziejus.

Be abejo, Naugardukas mus domino ir kaip vienas seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei daugiau kaip 500 metų priklausęs miestas, kurio svarba XVIII amžiaus pabaigoje patekus į Rusijos imperijos sudėtį visiškai sumenko. Kai kurie istorikai laikosi versijos, kad 1253 m. Naugarduke galėjo būti karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, kuris XIII a. miestą buvo padaręs valstybės sostine. Bevaikis ir senstantis Vladislovas Jogaila 1422 m. ten susituokė su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške (1405–1461). Ši sąjunga davė pradžią ateinančius amžius Vidurio ir Centrinę Europą – Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Prūsiją valdžiusiai Jogailaičių dinastijai.

Nuo XVI a. pradžios Naugardukas beveik tris amžius buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir administracinio gyvenimo centrų. Jis turėjo vaivadijos sostinės statusą, kur iki XVIII a. II pusės rinkdavosi Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo sesijos. Po galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII–XIX amž. sandūroje Naugarduko apylinkėse gimusių Mickevičių, Čečiotų, Domeikų ir kitų smulkių bajorų vaikai, išaugę tėvynės patriotais, studijuodami Vilniaus universitete būrėsi į slaptąsias draugijas, aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime.

Naugarduko pilies rekonstrukcija

Ankstyviausi rašytiniai miesto paminėjimai mus pasiekė iš 1044, 1116 ir 1252 m. metraščių.

Remiantis archeologinių kasinėjimų duomenimis, Naugardukas buvo apgyvendintas jau X a. II pusėje. Jo branduolį sudarė ant kalno stovinti įtvirtinta pilis ir ant gretimos kalvos išsidėstęs priešpilis, XII a. apjuostas gynybine siena. Miestiečių namai drėbti iš molio ir tik pačių turtingiausių gyventojų langai įstiklinti. Naugardukiečiai vertėsi medžiokle ir žemdirbyste. Vėliau vystėsi amatai ir prekyba. Žinoma, kad Naugarduko pirkliai intensyviai prekiavo su Baltijos šalimis, Kijevu, Bizantija, Sirija.

Per šiuos pirmuosius kelis šimtmečius Naugardukas tapo regiono centru, tačiau kaip miestas didesnės politinės reikšmės neturėjo. Todėl rašytiniuose šaltiniuose dažniau pradedamas minėti tik nuo XIII a. pradžios, kaip Lietuvos valdovų ir Haličio Volynės kunigaikščių kovos arena.

Chano Batijaus kariuomenė 1241 m. nusiaubė Naugarduką ir jo apylinkes. Sumušti totorių rusų kunigaikščiai šiose žemėse prarado savo įtaką, o Naudarduką užvaldė lietuvių kunigaikštis Erdvilas, kuris čia atstatė sugriautą medinę pilį. Lietuvos valstybės vienytojas valdovas Mindaugas, nugalėjęs Juodosios Rusios kunigaikščius, XIII a. viduryje Naugarduką pavertė savo rezidencija ir faktine Lietuvos sostine. Kai kurie baltarusių istorikai laikosi istoriniais faktais nepatvirtintos versijos, kad 1252 m. Naugarduko pilyje Mindaugas su žmona Morta gavęs krikštą, o metais vėliau – 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Todėl Naugarduko pilies kalnui netgi suteiktas karaliaus Mindaugo vardas. Pagal vienos iš legendų, jame buvo palaidotas auksiniame valdovo krėsle sėdintis Mindaugas. XIII a. II pusėje Naugarduko pilies teritorijoje pastatyta koplyčia, įkurtos kapinaitės. Manoma, kad Mindaugo sūnus ir vietininkas Naugarduke kunigaikštis Vaišelga, 1245 m. pakrikštytas pagal stačiatikų tradiciją, galėjo būti pilies pastatytos cerkvės fundatoriumi. Vaišelga yra laikomas ir 1257 m. greta miesto pradėjusio veikti stačiatikių vyrų vienuolyno – Laurušavo, kuriame buvo parašyta pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija, įkūrėju. Iki 1822 m. evangelija saugota Laurušavo vienuolyne, vėliau – pas didikus Čartorskius, dabar – Čartoriskių  bibliotekoje Krokuvoje.

1415 m. lapkričio 15 d. Vytauto Didžiojo iniciatyva Naugarduko pilyje buvo sušauktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių vyskupų sinodas, kuriame Jurgis Cemblakas išrinktas Lietuvos stačiatikių metropolitu. Šis dvasinis susirinkimas de facto paskelbė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikiančios stačiatikių bažnyčios autokefaliją – administracinį savarankiškumą ir vidines bažnyčios reformas.

Trikampė turgaus aikštė XX a. pr.

1422 m. vasario 7 d. parapinėje Naugarduko bažnyčioje, kaip manoma, Vytauto Didžiojo supiršti, susituokė Vladislavas Jogaila ir Sofija Alšėniškė. 1426 m. grįždamas iš sėkmingo karinio žygio Pskove ir Naugarde Vytautas Didysis Naugarduke vietos bajorijai dosniai dalijo karo grobį. Valdovas Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė papildomų privilegijų. Naugardukas buvo 1448 m. rugsėjo 8 d. čia vykusio Lietuvos elekcinio seimo pasitarimų vieta.

Naugardukas iki 1795 m. priklausė Lietuvai, 1795–1915 m.– Rusijai, 1921 – 1939 m. – Lenkijai.

Miestas nuo seno garsėjo sakraliniais pastatais. XIV a. pradžioje čia buvo viena pirmųjų pranciškonų veiklos tuo metu oficialiai dar pagoniškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vietų. Valdovai Vytenis ir Gediminas Naugarduke buvo pastatę bažnyčias Šv. Pranciškaus ordino vienuoliams.

Ekskursijos metu pabuvojome prie Naugarduko pilies griuvėsių. Prie parapinės Kristaus Atsimainymo bažnyčios, pastatytos ant neaukštos kalvos ir sujungtos su gynybine pilies sistema sužinojome, jog jos statybas 1395 m. fundavo Vytautas Didysis. Maldos namų, kuriems buvo suteiktas Visų Šventųjų titulas, darbai pabaigti 1415 m. Gotikinės bažnyčios fasadas turėjo du bokštus. 1719 – 1723 m. šventovė perstatyta baroko stiliumi ir 1740 m. konsekruota Viešpaties Atsimainymo titulu. Bažnyčia – vienanavis sakralinis pastatas su pusapvale apside ir dviem bokštais fasade. Prie pietinės sienos išliko dvi senosios bažnyčios gotikinės koplyčios – Švč. Mergelės Marijos ir Dievo kūno. Pirmojoje yra saugomas stebuklais garsėjantis XVIII a. Naugarduko Švč. Mergelės Marijos paveikslas su sidabriniais aptaisais. 1991 m. šioje koplyčioje buvo įrengtas sarkofagas, kuriame palaidoti 1943 m. nacių sušaudytų 11 vienuolių seserų nazariečių palaikai. Prie Dievo Kūno koplyčios šiaurinės sienos 1643 m. Naugarduko kašteliono Jono Rudaminos Dusetiškio(1615–1651) lėšomis įrengtas antkapis iš juodo marmuro ir smiltainio brolio bei 8 jo bendražygių, žuvusių 1621 m. Chotine atminimui. Pietiniame bažnyčios fasade XX a. III dešimtmetyje įmūryta paminkline lenta, lenkų kalba liudijanti apie tai, kad šioje šventovėje 1422 m. vasario 7 d. Vladislovas Jogaila susituokė su ketvirtąja savo žmona Sofija Alšėniške, susilaukė su ja palikuonių ir taip buvo užtikrintas Jogailaičių dinastijos tęstinumas. Bažnyčioje 1799 m. vasario 12 d. pakrikštytas būsimas poetas Adomas Mickevičius, o XVIII a. šioje šventovėje buvo rengiamos Naugarduko pavieto bajorų seimelių sesijos. Carinės Rusijos valdžia 1857 m. bažnyčią uždarė, tačiau po Pirmojo Pasaulinio karo ji buvo atnaujinta, 1922 m. atšventinta ir grąžinta tikintiesiems;

Susipažinome su Šv. Boriso ir Glebo cerkve bei buvusiu bazilijonų vienuolynu. Pirmoji mūrinė stačiatikių šventovė šioje vietoje iškilo dar XII a. pirmoje pusėje. Nuo XIV a. prie cerkvės veikė vyrų stačiatikių vienuolynas. Naują vėlyvosios gotikos stiliaus cerkvę fundavo ir 1519 m. pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, Oršos mūšio didvyris Konstantinas Ostrogiškis. Adomas Liutauras Chreptavičius 1624–1632 m. ją dar kartą perstatė – įrengtas naujas barokinis fasadas. Cerkvė – gotikinis trinavis sakralinis pastatas su penkiabriaune apside ir dvibokščiu fasadu. Gerai išsilaikęs gotikinis jos tūris, žvaigždiniai skliautai, savitas šiaurinio, rytinio ir pietinio fasadų gotikinis dekoras. Cerkvė priskirtina unikaliam, tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – lotyniškosios ir bizantiškosios kultūrų paribiui, būdingam reiškiniui – gotikinių cerkvių statybai. XVII a. pradžioje šventovė atiduota unitams, kurie prie jos įsteigė bazilijonų vienuolyną. Carinė Rusija 1839 m. iš unitų cerkvę bei vienuolyną atėmė ir grąžino juos stačiatikiams. Šventovę 1961 m. uždarė sovietų valdžia, paversdama ją archyvu. 1996 m. cerkvė buvo sugrąžinta stačiatikių tikintiesiems.

Taip pat su domininkonų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Medinę Šv. Jackaus šventovę 1624 m. fundavo Vilniaus vaivada Kristupas Chodkevičius. XVII a. II pusėje jai sudegus 1724 m. dominikonai pastatė naują mūrinę bažnyčią. Šventovė remontuota po 1751 m. gaisro ir konsekruota Šv. Mykolo Arkangelo titulu, dar kartą atstatyta po 1831 m. gaisro. Tuomet fasadui suteiktas klasicistinis stilius. XIX a. pristatyta varpinė. 1858 m. dominikonų vienuolyną uždarius, bažnyčia tapo parapinė. 1948 m. sovietų valdžia ją uždarė ir pavertė grūdų, vėliau – baldų sandėliu. 1986–1987 m. atliktas bažnyčios remontas, o 1993 m. ji grąžinta tikintiesiems. Bažnyčia – trinavis bazilikinis sakralinis pastatas su pusapvale apside. Išliko vertingas vėlyvojo baroko jos pagrindinis altorius ir Šv. Mykolo Arkangelo paveikslas, šoniniai altoriai, fundatoriaus K. Chodkevičiaus portretas. 1898 m. slapta nuo carinės valdžios ten buvo įrengta memorialinė lenta A. Mickevičiui, minint šimtąsias jo gimimo metines;

Šv. Mikalojaus soboras

Daugiau sužinojome apie buvusį Pranciškonų vienuolyną ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčią (dabar Šv. Mikalojaus soboras). Juos 1714 m. fundavo Naugarduko pastalininkis Tomas Vainalavičius. Bažnyčia pastatyta 1780 m. vėlyvojo baroko maniera. Po 1831 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, o po penkiolikos metų – 1846 m. bažnyčią perstatė rusišku bizantiniu stiliumi ir pavertė ją iki šiol veikiančiu Šv. Mikalojaus soboru. Buvę pranciškonų vienuolyno pastatai dabar naudojami kaip gyvenamasis namas.

Taip pat pasidomėjome Didžiąja sinagoga, karaimų mečete, A. Mickevičiaus gimtuoju namu – muziejumi bei kitomis įžymiomis istorinėmis miesto vietomis.

Panorama, 2018

Išvykoje sužinojome ir apie įžymius vietos žmones, pavyzdžiui, apie Teodorą Jevlašauskį (1546–1616) – Naugarduko žemės teismo pateisėją, vieną pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje atsiminimų autorių – memuaristą; Andrių Rimšą Lietuvį (~1550- po 1595) – Renesanso poetą, vertėją; Juozapą Baką (1707–1780) – poetą, jėzuitą ir misionierių; Salomėją Reginą Ruseckaitę- Pilštinienę (1718 – po 1760) – pirmąją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterį profesionalią gydytoją, keliautoją, autobiografinio nuotykių romano „Mano gyvenimo avantiūros“ autorę; Joachimą Liutaurą Chreptavičių (1729–1812) – didiką, vieną iš Apšvietos epochos lyderių, publicistą, poetą ir vertėją; Aloyzą Gonzagą Fortunatą Žulkovskį (1777–1822) -aktorių, dramaturgą, vertėją, poetą; Joną Čečiotą (1796–1847) – poetą, tautosakos rinkėją, filomatų draugijos sekretorių; Adomą Mickevičių (1798–1855) – poetą, publicistą, visuomenės veikėją, Igną Domeiką (1802–1889) – geologą, minerologą, etnologą, 1831 m. sukilimo dalyvį, Čilės garbės pilietį.

Žodžiu, ekskursijoje sužinojome daug įdomaus.

Bus daugiau