I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
189
D.: FANTASTINĖ APYSAKA „KARTUSIS MEDUS“
II
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-05-16
„DUOK MAN IETĮ, AFRODITE!“
##
##
Jie jau mokėsi paskutiniojoje klasėje, kai Afra pradėjo lankyti kažkokias treniruotes.
Kas tai per treniruotės, Kailui nebuvo žinoma.
„Ai šiaip, mankštinuosi…“ – atsakydavo jam mylimoji mergina, kai šis imdavo jos apie tai klausinėtI.
Be to, Afroditė imdavo dažnai pasakoti Kailui apie tai, kaip prieš 500 tūkstančių metų susikūrė Pirmtakų civilizaciją. Apie narsiąją pirmąją Pirmtakų Princesę Lariadą, apie Desantą iš Andromedos galaktikos, apie planetos išvadavimą iš satanistinės ragatų priespaudos.
Afroditė pasakodavo Kailui viską, apie ką pati perskaitydavo ivairiuose šaltiniuose.
Kailas susidomėjęs klausydavosi visko, ką jam pasakodavo mergina.
Jis, kaip ir visi Pirmtakų Planetos vaikinai, žavėdavosi Amazonėmis, – nuostabiomis bei narsiomis merginomis, esančiomis prie Planetos vairo.
„Tai štai iš kur tas apibūdinimas… Jis kilęs nuo narsiosios andromedietės Amazos, Lariados mokytojos ir draugės, vardo!“
Taip, visi Planetos vaikinai, visi vyrai žavėdavosi Pirmtakų Amazonėmis. Tuo tarpu jie žinojo, jog Amazonės jiems neprieinamos. Taip jau istoriškai susiklostė…
Kartą Afroditė atėjo į pasimatymą su ietimi.
Kailas kažkodėl kiek sunerimo.
Dar iš toli, kai jis ėjo į sutarto susitikimo vietą, pastebėjo, kad Afra mėto ietį.
Mesteli, vėl paima, vėl mesteli…
„Duok man pamėginti“, – ištarė priėjęs.
Kailas buvo įsitikinęs, jog jam pavyks mestelėti plieninę strėlę žymiai toliau.
Bet, …deja.
Apimtas apmaudo, vaikinas emocingai sušuko:
„Afrodite, aš viską sugebėsiu, aš dėl tavęs ką tik nori padarysiu!“
„Įsimink, Kailai, ką tik ištartus savo žodžius, nes išauš jų valanda“, – ramiu balsu tarė mergina.
Netrukus jie patraukė link tvenkinio. Afroditė karts nuo karto stabteldavo, mesdavo ietį, ji pakeldavo, ir jie vėl eidavo tolyn.
Priėję tvenkinį, abu išvydo jame baisiausiąjį Planetos plėšrūną – šnypščiantį raudonodį krokodilą.
„Afrodite, duokš man ietį, eisiu kautis su juo!“
Mergina žvilgterėjo į Kailą su nuostaba, gal kiek pašiepiančiai, bet ietį jam padavė.
Ir nesustabdė jo, kai šis, atstatęs ietį į priekį, patraukė į tvenkinį.
Vienas žingsnis, kitas, trečias…Kailas jau vandeny.
Vaikinas, tarsi bebaimis karys, ėjo su ietimi link reptilijos, kuri, kaip jam atrodė, baikščiai sustingo ir tykiai laukė savo lemties.
„Na štai, ir atėjo ta mano valanda“, – džiaugėsi jis.
(B.d.).
