I. KŪRYBA

KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)

191

D.: FANTASTINĖ APYSAKA „KARTUSIS MEDUS“

IV

„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT

2024-05-18

„EIK SAVUOJU KELIU…“

„Kailai, mielasis, būti kartu reiškia petys į petį kovoti dėl Ateities šviesos, o ne trinti vieną sofą…“

„Ir mes nesukursime poros?“

„Ne, Kailai, nes kitokį kelią aš pasirinkusi…“.

„Na, tuomet ir aš su niekuo nesijungsiu į porą!“

„Taip, Kailai, nes ir tau kitas kelias yra numatytas“.

„Koks kelias? Koks, koks, koks?“

„Sutramdyk smalsumą savąjį! Gyvenk toliau, stok mokytis ir sulauksi atsakymo į šį klausimą. O dabar mes turime atsisveikinti. Esu viską tau pasakiusi. Aš turiu daug reikalų ir susikoncentruoti ties jais nūdien man yra būtina…“.

Ištarusi šiuos žodžius, Afroditė pasiėmė ietį ir lėtai bei tyliai patraukė vos matomu siauru miško taku.

„Afra! Afra! Afraaaa!“

Kailas norėjo eiti iš paskos. Tačiau mergina, atsigręžus į jį, paskutinį kartą pratarė: „Niekada, girdi, niekada nesekiok iš paskos, jei tavęs nepakvietė! Eik savuoju keliu! Kol kas, Kailai! Tiesiog prisimink mane…“

Dar niekada Kailas nesijautė tokioje skausmingoje aklavietėje kaip tomis minutėmis. Viskas, kas buvo ir kuo jis gyveno, sugriuvo per akimirką! Jau geriau jį sudraskytų raudonodis krokodilas negu va taip… Juk jei tavęs nėra, tai ir skausmo nėra… Na ką, ką jis padarė ne taip? Ką? Juk jam aiškiai duota suprasti, kad jis su Afra daugiau negalės matytis. Bet kodėl taip? Juk jis tikrai bet ką vardan jos padarytų!

Šios mintys neapleisdavo Kailo nei dienomis, nei bemiegėmis naktimis. Juk jis visada be galo mylėjo, o ir dabar myli Afroditę.

Bet vis dėlto jis sugebėjo gyventi toliau. Nors ir ne geriausiai, bet baigė mokyklą, įstojo į universitetą, pasirinkęs kosminės mechanikos kryptį, kur buvo ruošiami erdvėlaivių konstruktoriai. Vis dėlto ėmė pildytis jo vaikystės svaja…

Bet jam nuolat trūko Afroditės.

Kailas susirado jėgų neieškoti jos. Kartais net mėgino apie ją negalvoti. Jis įsiminė paskutiniuosius jam ištartus Afroditės žodžius – „Nesekiok paskui, o eik savuoju keliu“.

(B. d.)