I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
213
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „KARTUSIS MEDUS“
XXVI
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-06-10
„NE MŪSŲ ŠIS ŽIAURUMAS“
##
Princesė Afroditė pas savo pirmtakę svečiavosi keletą dienų. Kaip gera vėl pabūti kartu, prisiminti praeitį!..
„O juk mus supažindino krokodilas“, – vis juokavo Sigita. Juk išties kadaise Princesė Sigita išvydo dar visai jaunutę Afroditę per šios įšventinimo į Amazones pokylį. Jai tada padarė didžiulį įspūdį, kai jai paliepus jaunutė Amazonė drąsiai šoko su ietimi į tvenkinį ir nukovė net tris raudonodžius krokodilus. Ir apskritai, patiko tada Princesei ši mergina.
Štai ir išeina, esą jas suvedė krokodilas…
„Tu vis dar myli savąjį Kailą?“ – netikėtai paklausė Sigita. Ji turėjo būdingą bruožą uždavinėti netikėtus, „nesurepetuotus“ klausimus. Afroditė atsakė žaibiškai, nė kiek nesutrikdama: „O mano princese, aš myliu visą mūsų Civilizaciją, ir Kailas – jokia išimtis! Be to, jis man brangus kaip Didžiojo Desanto vadas. Juk tai pirmasis toks Desantas nuo didžiosios Lariados laikų! Ir todėl aš jaučiuosi atsakinga už jį, nors ir nežinau jo likimo. Regėjau sapne, kaip plėšrūs šliužai jį smaugė“.
„Na, nieko nepadarysi, brangioji. Tavo klaida paleidžiant laisvėn ragatų sėklą išties didžiulė. Bet laiko atgal neatsuksi. O ir Visata nuo blogio, kuris ir per adatos skylutę geba į šviesiuosius pasaulius skverbtis, dar neišvaduota“.
„Taip. Mes esame mes, o jie – jau ne mes. Ir ne mūsų tas žiaurumas…“
Sigita į tai atsakė:
„Tai joks žiaurumas, o tų kautynių, kurios atitrūksta nuo nekaltų vaikiškų piešinių apie karą, tikrovė Tai – dvi pozicijos, du keliai, dvi spalvos ir amžinas vystymasis per nepaliaujamą kovą tarp jų… Taip, manoji Afra, jie, – ne mes. Jie jau žemiečiai, kita civilizacija. Ir sunku ten ne tik Kailui. Vargas bus kiekvienam, pamiršusiam apie tai. Nepamiršusieji gi suspės palikti jau Žemėje gimsiančių palikuonių, kurie lengviau priims naująją tikrovę. Šie paliks savo vaikus, anie – savo…Ir, kaip bebūtų jiems dabar sunku, žemiečiai gyvens ir dauginsis.
Tačiau tiems Pažangiesiems, kurie saugos savyje Pirmtakų šaknis, teks kovoti ištisus tūkstantmečius. Teks kautis su ragatų sėkla, kokiais rūbais ši beapsivilktų…“
(B. d.)
