I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
267
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „IR TADA AŠ SUGRĮŠIU“
XLIII
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-08-04
DŽIAUGĖSI GYVENIMU, SKUBĖJO GYVENTI
##
Silvija viskuo džiaugėsi, kaip vaikas viskuo žavėjosi, spartino įvykius ir pati skubėjo taip, tarsi nujausdama kažkokių „paskutinių minučių“ rezonansą, galinčių visa tai nutraukti…
Universitete mergina mokėsi dieną, namie – naktimis, kai jau visi miegojo, o vakarais… bėgtute skubėjo į miško parką, maudėsi tvenkinyje, maitino mėsiškomis citrinomis mažuosius margaspalvius zebriukus, kurie, kaip merginai atrodė, prie jos jau priprato, ir kiekvieną kartą nekantriai laukė…
Taip, Silvija ne tik mėgo bendrauti su žmonėmis, bet ir vienatvę – kaip poilsį, kaip bendravimą su gamta, galiausiai – su savimi.
„Na, mažiuk, ko tu vis lakstai ir lakstai?“ – vis kalbėjo mergina mažajam zebriukui, kuris jau neėmė mėsiškų citrinų. Mažasis zebriukas, tarsi išgirdęs ją, o gal tiesiog išvydęs savo mamą, įdėmiai stebėjusią, kaip dūksta jos vaikutis, pabėgo.
Bet zuikiai, zuikučiai! Silviją kaipmat apspito penki zuikiai. Dabar mergina juos maitino, paskui bėgiojo su jais, eidama lenktynių. Kartais prie jų jungėsi ir mažiukai vilkiukai. Ir taip kas vakarą…
Dieve, kaip greitai leidžiasi Sirijus, palikdamas vietą savo „mažesniajam broliui“! Tačiau Silvija nebuvo pratusi išeiti iš miško, nepriskynusi gražių lauko gėlių puokštės mylimai, vienintelei, tikrajai mamytei…
Silvija džiaugėsi viskuo: žiniomis, kurių gavo universitete, artėjančia praktika, kurią mergina turės atlikti kosminėje mokslinėje ekspedicijoje į Procioną, ją supančia gamta, kaskart jos laukusiais zebriukais, savo šeima – mama, tėčiu, sesutėmis…
Džiaugėsi, skubėjo gyventi. O gal skubėjo ne ji? Gal laikas, kurio sūkuriuose ji nelyginant skraidė, išskleidusi likimo jai padovanotos laimės sparnus…
Ir štai išaušo kosminės ekspedicijos rytas. Prie Silvijos šeimos namų privažiavo automobilis, įėjo Amazonė: „Jūs iš žurnalo „Aš Visata“? Aš Amazonė Rajana, kosminės ekspedicijos į Rijalos žvaigždės planetų sistemą vadovė, prašome į mašiną!“
Mama dar kietai miegojo. Silvija nežadino jos, tik pabučiavo.
(B. d.)
