I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
276
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „IR TADA AŠ SUGRĮŠIU“
LI
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-08-12
KAIP IR MES ATLEIDŽIAME…
##
„Žvaigždė kruvinoji… Kruvinasis nykštukas…“ Šie žodžiai kažkodėl taip įsiskverbė Silvijos atmintin, kad niekaip neišėjo iš galvos. “Kruvinasis nykštukas”. Tai ženklas?
Būta ir dar vienos keistos detalės. Teleportacinio šuolio metu, kai dar skrido link Zajanos, Silvijai apsireiškė jos močiutė. Mergina mėgino kažko jos paklausti, kažką papasakoti, bet močiutė tarsi negirdėjo jos. Tik stovėjo akmeniniu veidu ir vis kartojo: „Atsimeni “Tėve mūsų?” Aš tave mažytę mokiau… Tad skaityk “Tėve mūsų…” Skaityk!“
Erdvėlaivis jau skrido Sirijaus kryptimi. Po kelių valandų prasidės erdvėlaivio teleportacinis šuolis – ramus bei saugus metas.
Silvija sėdėjo prie iliuminatoriaus, o Linda netoliese prie staliuko ir pildė kažkokius dokumentus. Ekspedicijos mokslininkai tyrė planetų grunto mėginius.
Silvija karts nuo karto kalbėjo „Tėve mūsų“, kurią greitai prisiminė; „…Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams…“
“Aš viską palikau… Nieko nepasiėmiau… Tačiau daug ką gavau. Teks ir vėl viską palikti? Palikti, palikti, palikti…” – minčių srautas neapleido proto, o nežinia iš kur kilęs jaudulys vis nepaliko sielos.
Eilinį kartą sukalbėjusi „Tėve mūsų“, Silvija netikėtai pajuto, jog dar niekada anksčiau šios maldos žodžiai jai neatrodė tokie aiškūs, daugiamačiai bei įvairialypiai.
Mergina vėl nukreipė žvilgsnį į iliuminatorių. Pamėgino užsimiršti, grožėdamasi begalinio kosmoso peizažais, bet ši „Kruvinojo nykštuko“ šviesa…
Silvija kaip įmanydama vis sukdama savo žvilgsnį nuo Zajanos, žiūrėjo į tamsius tolius, į daugybę juose išsibarsčiusių žvaigždžių. Netikėtai ji išvydo kelias žvaigždutes, akivaizdžiai išsiskiriančias iš kitų. Jos kažkodėl skriejo tiesiai link erdvėlaivio. Silvija sustingo prie iliuminatoriaus.
Netrukus ji pajuto, kad erdvėlaivis padarė staigų šuolį kairėn. Po to dar… Tačiau atskriejantis iš kitos pusės didžiulis kosminio akmens luitas nepaliko jokių šansų.
Mergina sustingusi žvelgė į iliuminatorių: akmens luitas beviltiškai artėjo. Netrukus ji teišgirdo vien tik beviltišką Lindos riksmą: „Silvijaaaaaa!“
Galingas sprogimas sudrebino dalelę visatos…
(B. d.)
