I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
18203
D.: FANTASTINĖ APYSAKA „IPATIJA. LIKIMAS IR PALIKIMAS
I
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2026-07-12
PROLOGAS
##
##
Jai tik keturiasdešimt treji, tad gyventi taip norisi…
Aleksandrija. 415-ji mūsų eros metai. Daugybę šimtmečių, netgi tūkstantmečių, nepajudinamai stūksojo egiptiečių šventykla. Pagoniška šventykla, – kaip sakydavo naujieji kadaise galingos, o nūdien beviltiškai silpnėjančios Romos imperijos krikščioniškieji valdovai.
Ji nematė įsiutusios minios, kuri ją surišo ir varė link tos šventyklos. Jos akys buvo užrištos jos pačios rūbų skiautėmis. Dabar ji nematė šventyklos. Bet jautė ją. Tai cesarionas – taip dar visai neseniai buvo vadinama ši egiptiečių, graikų, o vėliau ir romėnų šventykla. Ne, naujieji Aleksandrijos valdovai cesariono nesugriovė, o pavertė krikščionių bažnyčia.
Ne, ji negarbino jokių dievų. Ji mokslininkė ir regėjo ne tik Žemės civilizaciją. Negarbino, tačiau gerbė kaip tūkstantmetinį paveldą, kaip istorinę vertybę, kaip jos sociumo kultūrinį pamatą.
„Na kaip, kaip taip galima?! Išduoti savo dievus ir pradėti tarnauti naujajam dievui! O juk nuo to ir prasideda sugriuvimo tragedija. Jau daug kur nugalėjo barbarai. Ir į Aleksandriją ateis! Ir nebus kam jiems pasipriešinti, nes save išdavęs nebeapgins nieko!”
Žinojo – gyventi jai teliko vos kelios minutės. „Barbarai ateis? Jie jau čia! Tai jie mane dabar varo į savąją (savąją?) šventyklą mirčiai…Loza! Lozalija! Dar truputį, ir manoji siela ims skristi link tavęs…Aš taip tavęs pasiilgau!“
Persekiotieji tapo persekiotojais. Barbarai dar neatėjo, bet jų prototipai jau čia. Barbarams nereikės dėti daug pastangų, juos pasitiks savieji! Kaip buvo gražbyliauta! „Nėra nei judėjo, nei elino“. Neva tai visi lygūs. Mylimiausias barbarų posakis. O štai dabar…
Tiek to jau! Ar mirtis tokia baisi? Tikrai ne. Baisiausia yra skelbti prietarus, pateikiant juos kaip tiesą.
Ne, jos dievai niekada nekalbėjo apie meilę. Jos dievai tai palikdavo žmonėms. O naujoji religija… Nei viena pasaulio religija tiek daug nekalba apie meilę kaip krikščionybė. Netgi apie „meilę priešui“. Ir tuo pat metu…
Arkivyskupui Teofiliui Aleksandriečiui paliepus įsiutusiu fanatikų minia sugriovė Aleksandrijos biblioteką, nužudė daugybę mokslininkų, mėginusių gelbėti nuo liepsnų neįkainojamus veikalus. Tomis dienomis buvo nužudyti jos sužadėtinis ir jos brolis. Tėvas, – mokslininkas, per stebuklą išsigelbėjo.
Bet ji sutiko savąją meilę. Tiesa, ne Žemėje. Sutiko, bet vėl prarado! Tačiau dabar jos vėl susitiks…
„Kerėtoja turi būti nužudyta!“ – tokį sprendimą priėmė fanatikų minia, kuriai dirigavo skaitovas Petras, ir kurios veiksmus laimino jau kitas arkivyskupas – Kirilas Aleksandrietis, Teofilio sūnėnas.
…Kai ją atitempė į bažnyčią (cesarioną), ir žiauriausiais būdais kankino, ji buvo be sąmonės.
Po valandos viskas baigėsi.
(B.d.).
