##

KAS NENUŽUDO, TAS SUTEIKIA JĖGŲ

II 

## 

Žemės šaltiniuose Ipatija ligi šiol vadinama „pagone“, nors ši samprata yra grynai krikščioniška. Be kita ko, radikalieji judėjai iki dabar pačius krikščionis vadina „stabmeldžiais“.

Ketvirtame šimtmetyje Romos imperatorius Konstantinas ne legalizavo krikščionybę, kaip tai įprasta kalbėti Žemėje, o pavertė ją valstybine religija bei ideologija (tais laikais valstybinės religijos prilygdavo ideologijoms). Pirmieji krikščionys – tai daugybė susiskaldžiusių, kartais netgi antigonistinių krypčių bendrijų.

Imperatorius Konstantinas 325 metais sušaukė Pirmąjį Nikėjos Susirinkimą, kurio dalyviai – vyskupai paliko tik keturias kanonines evangelijas (jų iki tol buvo kur kas daugiau). Visos kitos buvo paskelbtos eretinėmis bei uždraustos.

Krikščionys pradėjo persekioti krikščionis. Mirties bausmės sulaukdavo visi, pas ką tik rasdavo nekanonines evangelijas arba kitus „eretinius“ tekstus. Galiausiai krikščionybė tapo ne imperiją vienijančiu veiksniu, kaip to siekė Konstantinas, o viena iš ją griaunančių pasaulėžiūrų. Barbarai ėmė masiškai griauti senovės dievų šventyklas, o naujoji ideologija buvo jų pusėje.

Ar visa tai reiškia, kad tikėjimas yra blogis? Ne. Tikėjimas savaime neišreiškia nieko blogo, kol jis netampa ginklu valdančiųjų rankose.

Visą savo gyvenimą Ipatija buvo įsitikinusi, ir tą patį diegė savo mokiniams, kad mokslas, išsilavinimas, žinios gali išgelbėti ištisą civilizaciją. Taip, taip, ji manė, jog užtenka visuotinio raštingumo bei išsilavinimo (o tuo metu Žemėje buvo vos 2- 3 procentai raštingų žmonių), bei išsivadavimo iš prietarų (ji manė, kad išsimokslinimas panaikins prietarus, tačiau iš tikrųjų viskas buvo žymiai sudėtingiau), ir pasibaigs visos žmonijos kančios bei negandos. Ji dažnai sakydavo savo mokiniams, kad baisiausia – skelbti žmonėms prietarus kaip tiesą.

Ipatiją kaip asmenybę, jos įsitikinimus formavo nerami, netgi tragiška epocha, kurioje ji augo ir brendo. Konteksto materialumo prasme. įsitikinimai taipogi materialūs.

Ipatijos tėvas buvo matematikas Teonas Aleksandrietis. Dukra gi nusekė jo pėdomis.

Ipatija gimė 372 metais Aleksandrijoje. Būdama vos 21 metų ji pradėjo skaityti filosofijos paskaitas. Tai, kaip ji aiškindavo Platoną bei Aristotelį, pribloškia savo gilumu. Šioje nuostabioje merginoje tarsi buvo įsikūnijusi visa praeities išmintis.

Ilgainiui tapo garbe būti Ipatijos mokiniu. Apie ją ėmė burtis visas Aleksandrijos elitas. Pats Aleksandrijos prefektas Orestas klausėsi jos paskaitų.

Likus 60 metų iki Ipatijos gimimo, 313 metais, Romos imperatorius Konstantinas paskelbė krikščionybę imperijos valstybine religija. Prasidėjo mokslinės minties varžymai. Tiesa, dar ne tokie, kaip viduramžių inkvizicijos laikais. Oficialiai persekiojo ne mokslą, o „pagonybę“: „dėmenis“ tiesiog „sukeitė vietomis“. Persekiotieji tapo persekiotojais. Taip Žemėje buvo visų religinių bei pasaulėžiūrinių priešpriešų laikais, taip yra ir dabar.

Tačiau naujieji persekiotojai ėmė ieškoti tam tikrų sąlyčio taškų tarp mokslo ir senovinių romėnų tikėjimų. Ir ilgainiui prasidėjo…

391 metais arkivyskupo Teofilio Aleksandriečio nurodymu, buvo nusiaubta bei sunaikinta įžymioji Aleksandrijos biblioteka. Mokslininkai, mėginę ją gelbėti, buvo žvėriškai nužudyti. Ipatijos tėvui Teonui pavyko pabėgti, bet buvo nužudytas jos brolis. Fanatikai nužudė ir jos sužadėtinį.

Ipatija pergyveno šiuos likimo smūgius, kadangi buvo labai stipri mergina, ir, beje, neatsirado nė vieno liudininko, mačiusių  ją verkusią. Ji neieškojo jokių draugysčių su vyrais, nes pripažino tik darbą.

Nepaisydama įsako „prieš matematikus, kerėtojus, ir visokiausius burtininkus“, rizikuodama Ipatija ir toliau dėstė filosofiją bei matematiką. Tas įsakas reikalavo iš mokslininkų atsisakyti „bedieviškų pažiūrų“ bei prisiekti ištikimybę krikščionių tikėjimui. Net ir tada, kai tapo pavojinga išeit į gatvę, kai prasidėjo „pogromai“. Ji labai mylėjo gyvenimą, bet neįsivaizdavo jo be kovos.

(B.d.).