##

IPATIJOS PAŽIŪROS IR PAMOKOS

III

## 

Ipatija buvo ir matematikė, ir filosofė. Ji gilinosi į gamtos reiškinius, tyrė planetų judėjimą, nagrinėjo skaičių savybes, geometrines figūras, taip pat ieškojo Dieviškojo Visatos Proto sampratos.

Savo mokiniams Ipatija pasakojo ne tik apie Kosmoso sandarą, bet ir apie sielos nemirtingumą. Didžioji 4 – 5 mūsų eros šimtmečių mąstytoja kūrė ir mokslinius veikalus, buvo parašiusi komentarus, skirtus Diofanto Aleksandriečio „Aritmetikai“ ir Apolonijo Pergiečio „Kūgio pjūviams“. O štai jos traktatas „Astronomijos kanonas“ nėra išlikęs. Jį, kaip ir daugelį kitų senovės laikų raštų, sunaikino barbarų palikuonys. Juk jie visuomet siekė pavaizduoti senovės laikus kaip anokią tamsos ir blogio karalystę. Ką gi, pikdadariai, gavę valdžios svertus, visada perveda rodykles principu „tiksliai atvirkščiai“.

Vienas iš Ipatijos mokinių Senesis rašė savo prisiminimuose: „Mes matėme ir regėjome moterį, kurios šlovė neįtikėtina. Ji viršijo visus mūsų lūkesčius. Pradėjo kaip mergaitė, piešdavusi trikampius molinėje lentoje, bet praėjus vos dviem dešimtmečiams  ji jau yra vienoje gretoje su Platonu ir Aristoteliu“.

Ipatija kalbėjo savo mokiniams:“Taigi, draugai, iš harmonijų sferų iškyla išvada, kad muzika ir matematika sudaro esmę tos kalbos, kuria Dievas aiškina Visatos sandarą“. O juk tai gryna tiesa! Gryniausia! O tai reiškia, kad ji atsiveria vien tik nepaliaujamai ieškantiems jos.

Ipatijos neoplatonizmas turėjo sąlyčio taškų ir su krikščionių, ir su judėjų mokymais. Pavyzdžiui, mokymas apie vienintelį Dievą – kūrėją. Tad ne atsitiktinai tarp Ipatijos mokinių buvo ir krikščionių. Pavyzdžiui, anksčiau minėtas Sinesis, vėliau tapęs Ptolemoido vyskupu (jis mirė, nesulaukęs Ipatijos žūties), širdyje taip ir buvo likęs neoplatoniku.

Ipatijos pažiūrų sistemą galima taip išreikšti: visatos centre gyvuoja VIENINGASIS, t.y. GĖRIS. Tai tarsi dvasinio pasaulio beribė Saulė,visuotinės gyvasties šaltinis. Nuo jo sklinda spinduliai – imanacijos.

Pirmoji imanacija – Protas. Jame slypi Visatos idėjos bei sumanymai.

Antroji imanacija – Visatos siela. Ji persmelkia Kosmosą, atgaivindama jį. Savo ruožtu, Visatos siela dalijasi į pavienių būtybių, – žmonių ir gyvūnų, – sielas. Medžiaginis pasaulis, anot Ipatijos, tėra žemiausias būties lygmuo.

Taigi, – aiškino Ipatija, – kiekvienas žmogus yra iš Vieningojo, t.y.iš Visatos Proto išsklidęs spindulėlis. Spindulėlis, pasiklydęs medžiaginiame pasaulyje. O filosofo užduotis – iš naujo susieti medžiaginiame pasaulyje paklydusią sielą su Vieninguoju.

Visa ši regimybė Ipatijai nereiškė abstrakcijos. Mąstytoja matė jos pagrindimą visur – matematikos dėsniuose, gamtos harmonijoje, muzikos skambesyje. Juk jei pasaulis tėra Dieviškojo Proto atspindys, tai reiškia, kad kekvieną kartą, siekdami pažinti pasaulį, mes artinamės prie Dieviškojo prado.

Tad matematika, anot Ipatijos, yra dieviškoji Visatos kalba. Ji aiškino: „Kai mes sprendžiame geometrijos uždavinį, mūsų protas rezonuoja su Kosmoso išmintimi (su pirmąja imanacija). O kai nukreipiame žvilgsnį į žvaigždes, tai nelyginant bendraujame su Dieviškuoju pradu, apšviečiančiu šį pasaulį“.

Krikščionių fanatikai vadino Ipatiją kerėtoja. Aišku, ne visus to meto krikščionis čia turiu omeny, o tik fanatikus.

Karingai nusiteikusiems krikščionių fanatikams neoplatonizmas reiškė dvejopą grėsmę. Visų pirma, tai buvo konkuruojanti pasaulio vizija. Juk neoplatonikai taipogi kalbėjo apie vienintelį Dievą. Bet tai buvo filosofinis Dievas, be asmenybės bruožų, būdingų religinėms dogmoms. Antra vertus, neoplatonizmas krikščionių fanatikų akyse asocijavosi su pagonybe. Ir nors Ipatija negarbino jokių dievų, daugumos vyskupų akyse ji tebuvo „pagoniškų pažiūrų sekėja“.

(B.d.).