##

## 

INKVIZICIJA ATSIRAS VĖLIAU

IV

Ipatija iš tikrųjų buvo didžioji mokslininkė. Kalbant nūdienos sampratomis, ji buvo ir filosofė, ir matematikė, ir fizikė, ir astronomė. Jai nebuvo paslaptis nei Žemės rutulinė forma, nei heliocentrinė planetų sistema, nei visuotinės traukos dėsnis. Matematikoje ji gerokai prieš Oilerį bei Laplasą traukdavo šaknis iš neigiamų skaičių ir suvokdavo šių šaknų daugiareikšmiškumą.

Kai kam ties šia vieta gali kilt klausimų: „Bet palaukite, kaip galima buvo skelbti, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę? Juk net žymiai vėliau, viduramžiais, Džordanas Brunas už panašius teiginius buvo sudegintas ant laužo!“

Na taip. Susuko žemiečiams smegenis. Teks šalinti painiavą… Būtent, kad žymiai vėliau. Būtent, kad tik viduramžiais. O tada, prieš du tūkstantmečius, krikščionybė užsimezgė kaip judėjų sekta, tad krikščionys paveldėjo ir Torą, kurią jie vėliau pavadino Senuoju testamentu.

Pasaulio sutvėrimas – testamento pradžia. Dievas sutvėrė pasaulį per šešias dienas. Septintą dieną (šeštadienį, kurį krikščionys pavertė sekmadieniu), Dievas ilsėjosi ir „mums liepė ilsėtis“.

Pirmąją dieną Dievas sutvėrė šviesą ir atskyrė ją nuo tamsos,o tik ketvirtąją dieną sutvėrė dangaus šviesulius. Bet judėjai (išskyrus mažas radikalias sektas) niekada neversdavo savo šalininkų visa tai suprast tiesiogiai, pažodžiui. Ir gerokai prieš mūsų erą daugeliui buvo žinoma tikroji pasaulio tvarką.

Daug kas pateko į Enocho knygą, kurią Nikėjos Susirinkimas, Konstantino sušauktas 325 metais, pašalino iš krikščionių Biblijos ir paskelbė eretiškąja.

Iki Nikėjos susirinkimo (t.y.pirmuosius tris mūsų eros šimtmečius) pirmieji krikščionys neturėjo vieningos dogmatikos, buvo daugybė padrikų požiūrių, minties bei interpretacijų laisvių, ko valstybine tapusi religija jau negalėjo sau leisti. Todėl ir buvo sušauktas Nikėjos Susirinkimas, nurodęs krikščionims, kaip galima ir kaip negalima tikėti.

Po Nikėjos Susirinkimo krikščionys ypatingą dėmesį skyrė Pasaulio sutvėrimo dogmatui. „Puolęs angelas“ (judėjai to nepripažįsta), pirmapradė nuodėmė, tapusi krikščionybės dvasiniu pagrindu (tuo tarpu judėjai niekada nelaikė, kad Adomo ir Ievos palikuonys yra kalti dėl to, kad anie paragavo uždrausto vaisiaus).

Vystantis tokiu keliu, ilgainiui (per keletą šimtmečių) buvo pradėtas prievartinis atitinkamo pasaulio modelio diegimas – „dangaus skliautas, Saulės sukimasis aplink Žemę, ir pan.). Bet šis prievartinis modelis kūrėsi „ne penkias minutes“. Todėl Ipatijos laikais už mokslo žinių sklaidą dar nesuimdavo, kaulų netraiškydavo. Va, jeigu susiesi savo pažiūras su romėnų dievais, tada jau sučiups. Arba jeigu kas nors praneš, kad tu garbini „pagonių“ dievus. Arba jeigu kas paskųs, kad tu skaitai nekanoninę (t.y. nepatvirtintą Nikėjos Susirinkimo) evangeliją.

Bet viduramžiais jau pradėta persekioti visus „netikdavusius“.

Nūdien apie Ipatiją Žemės „pasaulio galingieji“ stengiasi iš viso neužsiminti. Istorijos vadovėliai jos beveik nemini. O jei ji kada ir „praslysta“ ten, tai tik kaip „pagonė“ bei „mokslininko duktė“. Tačiau apie tai, kad ši mergina ir pati buvo didžioji mokslininkė, kad ji dar gerokai prieš Niutoną išmanė visuotinę trauką bei nykstamųjų dydžių teoriją,- apie tai visi tyli, ir kitus tylėti moko.

Aišku, Ipatijos tėvas Teonas taipogi buvo mokslininkas. Kai ketvirtojo amžiaus pabaigoje fanatikai perėjo į puolimą, nusiaubė Aleksandrijos biblioteką ir kiekvieną, kas ką nors „pliurptelėjo“, be jokio gailesčio žudė, Teonas spruko nežinoma kryptimi, palikęs ne tik savo mokinius, bet ir savąją dukrą.

Tuo tarpu Ipatija rado savyje drąsos pasilikti, toliau gilinosi į mokslą, skaitydavo paskaitas…

Nūdienos pasaulio galingiesiems tokia pozicija reiškia ne tik „blogą pavyzdį“ jų engiamoms masėms, bet ir genetiniu lygmeniu kelia baimę. Todėl apie Ipatiją ir tylima.

Inkvizicija atsirado vėliau. Keitė savo formas, chameleoniškai taikydamasi prie besikeičiančios aplinkos. Bet jos čiuptuvai nėra niekur dingę.

(B.d.).