I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
18254
D.: „STRĖLĖ“. FANTASTINĖ APYSAKA „IPATIJA. LIKIMAS IR PALIKIMAS
V
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2026-07-23
##
##
SU LOZALIJA
V
Kai Ipatija prarado ir savo brolį, ir sužadėtinį, jai, aišku, buvo labai sunku. Bet niekas niekada nėra matęs ašarų šios merginos akyse, kadangi vienas iš pagrindinių jos įsitikinimų buvo tai, kad kova reikalauja aukų, jog garbingiau žūti kovoje, nei gyventi įkišus galvą į smėlį…
Ipatija atsidavė darbui: mokslui, paskaitoms bei pasiruošimui joms, tobulėjimui. Juk kai pasineri į darbą, ne taip būna sunku.
Ji nesiruošė keisti savo pažiūrų. Ir ją net kuriam laikui paliko ramybėje…
395 metais didžioji Romos imperija suskilo į Rytinę (Bizantiją), gyvavusią iki 15-jo amžiaus), ir Vakarinę, kuriai, palyginus, teliko nedaug. Tada vyko šliaužiantys barbarų puolimai, jiems užkariaujant ištisus imperijos regionus (Ispaniją, Galiją), o vėliau pavykus juos išvyti, anie puolė iš naujo. Kai kurie regionai net nesipriešino, prefektai patys vėrė jiems miestų vartus mainais į maišus su brangenybėmis.
Apie visa tai Ipatijai smulkiai papasakojo Lozalija. Kas ji tokia? Kaip ji atsirado didžiosios mokslininkės gyvenimo kelyje?
Maždaug 403 metais, kai Ipatijai buvo jau daugiau nei trisdešimt metų, jos paskaitoje apsilankė iki tol nematyta apie 30 metų mergina. Po to atėjo antrą, trečią kartą.
Ipatijos tai nestebino. Jos paskaitos Aleksandrijoje buvo populiarios, tad nepaisant to, kad tai buvo susiję su tam tikra rizika, naujų klausytojų ateidavo nuolatos. Viena kartą mergina pasiliko su Ipatija dviese.
„Aš esu Lozalija, galima tiesiog Loza,“ – prisistatė ji. Merginos įsikalbėjo, o po to jos jau nenorėjo skirtis. Kaip paaiškėjo, Loza buvo keliautoja ir Aleksandrijoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tad Ipatija pasikvietė naująją draugę į savo namus.
Paaiškėjo, kad Lozalija jau apsilankė beveik visuose silpstančios Romos imperijos regionuose kur regėjo tikrąją padėtį. Kelis kartus po susidūrimų su barbarais tik per stebuklą liko gyva, kai kažkokiu būdu jai pavyko pasprukti.
Loza pranešė Ipatijai liūdną dalyką: imperijos išgelbėti neįmanoma. Priežastys daugiau vidinės nei išorinės, t. y. išdavystės, aristokratijos parsidavėliškumas, žodžiu, visa tai, ką dar pirmajame šimtmetyje pranašavo imperatorius Neronas.
Tačiau Ipatiją vis neramino klausimas, kas ji per viena? Apsilankė visuose žlungančios imperijos kampeliuose, būna jos paskaitose, medžiagą žino ne blogiau nei ji pati?..
Tai kas gi ji? Kas? .
(B.d.).
