I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
18264
D.: „STRĖLĖ“. FANTASTINĖ APYSAKA „IPATIJA. LIKIMAS IR PALIKIMAS
VI
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2026-08-01
##
##
IR VĖL VERGAI…
VI
Kai 403 metais Ipatija susipažino, o vėliau ir susidraugavo su Lozalija, jos gyvenimas perėjo į kokybiškai naują lygmenį. Ne, bebaimė mergina ir anksčiau nekrūpčiojo naktimis, nors jos gyvenimas tuo baisiuoju laikotarpiu buvo kupinas pavojų. „Pareiga, o ne baimė,“ – tokia buvo dar viena didžiosios mokslininkės nuostata.
Bet dabar, kai ji nuolat bendravo su Loza, Ipatija pirmą kartą suvokė savo ankstesnįjį vienišumą. Juk iki susitikimo su Lozalija ji dešimtmetį buvo vieniša: neteko sužadėtinio, žuvo ar dingo daugybė draugų filosofų, nežinia kur slapstėsi tėvas. Bet ji tada nejautė vienatvės skausmo, pasižadėjo niekada netekėti ir buvo visiškai pasinėrusi į savo veiklą. Dabar gi, kai sutiko Lozą ir tapo tikrai laiminga, Ipatija suvokė, kokia siaubinga buvo jos ankstesnė būsena.
Vieną kartą ji su Lozalija nukeliavo prie Nilo kranto, kur ilgai sėdėjo ant įžymiosios upės kranto, o Ipatija švelniai kedeno savo draugės ilgus plaukus.
“ Ar tu žinai, iš kur atsirado Žemės gyventojai?“ – netikėtai paklausė Loza. Ipatija buvo šį bei tą girdėjusi apie tai, kad žemiečių šaknys yra kažkur kitose planetose, ir papasakojo tai, ką pati žinojo.
Tada Loza pridūrė: “Žemės civilizacija atkeliavo iš Pirmtakų Planetos, nuo Sirijaus – Egipto Dievo Osirio žvaigždės. Atkeliavo ji dvejopai: pasirodė šviesa, tačiau pasimatė ir tamsa. Atvyko ne tik tęsėjai, bet ir griovėjai. Pasirodė Pirmtakai, bet jie atsigabeno į tuomet dar negyvenamą Žemę ir vergus, dešimtis tūkstančių vergų, kuriems buvo nuspręsta duoti laisvę… Tačiau vos tik ją gavę, tie ėmė viską aplinkui naikinti, sėti tamsybę ir mirtį…“
Ipatija susimąstė – juk ir dabar tas pats! 5-ojo šimtmečio pradžioje Romos imperijoje vergų dar niekas nepaleido, bet jie, palikę savo gyvenamas vietas, laisvinosi patys. Masiškai! Ieškoti ir gaudyti gi jų tiesiog nebuvo kam – kariuomenė pakrikusi, valdžia silpnėjo akyse… Pasiliko tik tie, kurie paprasčiausiai bijojo savarankiško gyvenimo negandų, bet tokių vis mažėjo…
Tie vergai ne tik laukė barbarų atėjimo ir imperijos žlugimo. Tapę aršiais naujos krikščioniškosios religijos šalininkais, jie būrėsi į gaujas. Taip ir atsirado tezė, esą krikščionybė susiformavo kaip vergų religija.
Išsilaisvinusių (pabėgusių) vergų gaujos niokojo senovės dievų šventyklas, žudė „pagonis“, mokslininkus, „kerėtojus“, „eretikus“, „raganas“, vykdė naujųjų valdovų bei vyskupų, daugelis kurių taip pat paslapčia laukė imperijos žlugimo, įnorius bei paliepimus.
Taigi, istorija pasikartojo – ir vėl vergai! Vis tie patys satanistai, tik jau prisidengę naujųjų teisuolių rūbais.
(B.d.).
