##

## 

 „AŠ NE ŽEMIETĖ“

VII 

Tūkstančius metų tekėjo upė Nilas. Daugybę dalykų ji regėjo: ir dešimtį egiptietiškų bausmių, jei tik jos buvo, ir daugelį kitų dalykų. Kada čia apsigyveno žmonės? Prieš dešimt, prieš dvidešimt metų?

„Maždaug prieš dvylika tūkstantmečių. Į šiuos kraštus žemiečiai atėjo, keletą tūkstančių metų keliaudami nuo pietinių Afrikos krantų. Judėjo jie įvairiai – pėsčiomis, kupranugariais, vienaragiais, kol pagaliau rado priebėgą ir čia – Nilo deltoje,“ – paaiškino Ipatijai Loza.

Afrikietiškoji saulė jau kabojo virš horizonto. Merginos susiruošė namo, važnyčiotojas jau nekantravo. Staiga Ipatija paklausė: „Loza, atleisk, tu labai daug žinai apie viską, bet iš kur tos žinios?“ “ – Domėjausi, skaičiau…“ – „Tai kur, Loza, galima apie tai paskaityti? Kur apie tai rašo? Juolab, kad biblioteka jau seniai sugriauta.“ – „Neprisimenu, kur. Seniai skaičiau…“

Merginos grįžo į Aleksandriją. Gatvėse buvo triukšminga. Vakarykščiai vergai gaujomis bastėsi gatvėmis, kažką šūkavo apie „lygybę, laisvę ir demokratiją“, apie „naująjį teisingumą“.

„Vergai… Pagal savąją prigimtį jie niekuo nesidomi, nemoka nei skaityti, nei rašyti, neišgali net dviejų žodžių surišti. Bet vos tik nuo jų rankų ir kojų nukrenta grandinės, iš karto puola griauti, deginti, žudyti! Taip buvo prieš 23 tūkstančius metų, taip yra ir dabar… – Bet iš kur Lozalija visa tai žino? Ir kas ji tokia?“

Abiejų kol kas nelietė. Gal dėl to, kad Ipatijai buvo palankus Aleksandrijos prefektas Orestas, o arkivyskupas Teofilis kol kas ją pakentė. Nors tai būtent Teofilis prieš keletą metų paliepė paklusniajai vakarykščių vergų miniai nusiaubti Aleksandrijos biblioteką.

Vieną vakarą Ipatija nagrinėjo kažkokią matematinę problemą, bet jai vis nesisekė. Mėgino daugybę kartų ir gadino papirusą, vėl mėgino…

Tai pamačiusi, Lozalija greitai atliko kažkokius Ipatijai nesuprantamus skaičiavimus ir greitai gavo atsakymą. „Kas tai? Kaip tai? Kur tu tai radai?“ – pratrūko klausimais Ipatija.  – „Niekis, mes to dar išplėstinėje mokykloje mokėmės,“ – tarstelėjo Loza. –  „Išpl… išplės… tinėje mokykloje?“ – išgirdusi nustebo Ipatija.  – Kas tai?’  Iki tokių „aukštybių“ čia, Aleksandrijoje, niekas nepakilo ne tik paprastoje, bet ir aukštojoje mokykloje. Juk ir pati Ipatija turėjo savo aukštąją mokyklą.

Lozalija suprato, kad toliau slapukauti beprasmiška. Juolab, kad jos su Ipatija artimos draugės ir neįsivaizduoja gyvenimo viena be kitos.

„Aš ne žemietė,“ – sušnibždėjo ji savo draugei į ausį, švelniai ją apkabindama. Ir pradėjo pasakoti: „Dar 395 metais aš atvykau iš Pirmtakų Planetos. Iš tos, kuri prieš 23 tūkstantmečius davė pradžią jūsų civilizacijai. Mane erdvėlaivis išlaipino Galijos teritorijoje. Ten ir išvydau barbarų žvėriškumus. Jie plėšė, žudė miestelėnus, nieko negailėjo. Visa tai aš fiksavau, kadangi tam mane ir pasiuntė į Žemę. Vėliau barbarus išvijo, bet gyvenimas jau negrįžo į ankstesniąją vagą. Vergai žudė savo sargybinius, traukėsi, bet slapstytis nė nemanė, o darbinosi tiesiog vyskupijose, kadangi  naujiesiems valdantiesiems ir vyskupams reikėjo jėgos struktūrų. Beje, pabėgusiais vergais naujieji valdovai pasitikėjo kur kas labiau nei vakarykščiais „pagonimis“…

Lozalija tęsė: „Žinai, niekada nei savi kariūnai, nei svetimi užkariautojai nesiautėjo taip žiauriai kaip vakarykščiai vergai“. Ir, jau kaip Pirmtakė paaiškino: „Civilizacijos pažanga galima tik esant vergvaldystei. Arba ši gentis bus užkardyta, arba ji viską užgrobs ir sugriaus.“

(B. d.).