I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
18294
D.: „STRĖLĖ“. FANTASTINĖ APYSAKA „IPATIJA. LIKIMAS IR PALIKIMAS“
IX
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2026-08-04
##
##
RAGATAS NEĮVEIKS RAGATO
IX
Lozalija žvelgė į vakarėjantį dangų, kuriame jau mirksėjo pirmosios žvaigždės. Atrodė, jog ji kažko laukė. Ko?
Ipatija neklausė, tik mintyse kartojo ir kartojo artimos draugės žodžius „šaukiu tave“. Mergina džiaugėsi, bet ir jautė nerimą. Galiausiai ji nutraukė tylą: “Gal dar nevėlu? Gal dar galima išgelbėti Romą, o tai reiškia, ir Žemę?“
Lozalija liūdnai pažvelgė į Ipatiją: „Ne, jau negalima…”. Kiek patylėjusi, patikslino: “ Dar negalima.“ – „Bet kodėl, kodėl? Pirmtakai negali pagelbėti?“– „Atmink, brangioji Ipatija,kad kiekvienai daržovei reikia subręsti, nes kitaip galima padaryti tik dar blogiau. Barbarai, epochinis ragatų sėklos įsikūnijimas, nenusileido iš Mėnulio. Tai tokie patys žemiečiai, kuriems kiti žemiečiai nuolankiai atveria vartus. Laisvė vergams, laisvė „visiems“, lygios galimybės… Vieni pilsto šiuos nuodus, kiti godžiai tuos geria. Juos apsvaigino „didžiausiojo teisingumo“ iliuzija, jie pasijautė didžiųjų įvykių dalyviais, kūrėjais, pirmeiviais… Ipatija, tai jų, pačių žemiečių, pasirinkimas. O tiems, kas jau pasirinko, padėti neįmanoma“.– „Aš suprantu, Loza. Bet gali nutikti taip, kad dauguma mano gentainių greitai supras, jog juos apgavo, kad jais pasinaudojo…“ – „Aišku supras, kai gaus į dantis. Bet, Ipatija,, esmė visai kitur! Vos tik supras, kad vyksta “kažkas ne taip“, jie tuoj ims blaškytis, mėgins kažką išrasti, kažko griebtis. Ir tai tęsis ištisus šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius. Pakeisdami vieni kitus jie vėl ir vėl skelbs kovą „už teisingumą, tikrąją demokratiją, už lygybę“, t.y. lips ant to paties ragatiškojo grėblio, nuolat puoselėdami viltį, kad viskas pasikeis į gerąją pusę, jeigu tik bus nuversti nemėgstami valdovai, jeigu jie bus pakeisti kitais. Tačiau tai darys padrikai, savanaudiškai bei ragatiškai, kadangi prieš ragatą sukils taipogi ragatas, juk tokių pas juos daugiau nei medžių girioje. Todėl ištisus šimtmečius niekas iš esmės nesikeis. Juk ragatas, kokius rūbus beapsivilktų, po kokia kauke bepasislėptų, niekada neįveiks ragato. Pamėgink kovoti prieš veidrodį! Arba traukti pačią save už plaukų iš pelkės…“
„Viskas taip beviltiška?“ – „Ne, bet daržovė turi subręsti. Tai įvyks tada, kai mes, Pirmtakai, būsime pasirengę spręsti šią problemą Visatos arba bent jau Galaktikos kontekste…“.
Argi ne taip, mano žemiškasis skaitytojau? Viskas šitaip ir klostosi. Po barbarų antpuolio ir pirmosios Romos imperijos žlugimo praėjo beveik du tūkstantmečiai. Per tą laiką žmonija nuolat ieškojo išsivadavimo kelių, bet viskas pasibaigdavo tik persirengimais kitais apdarais. Vis ta pati „laisvė ir demokratija“, „visuotinė lygybė“, vis tas pats, tik nūdien jau apnuogintas, liberalizmas. Todėl.. ragatas niekada nebeįveiks ragato.
(B. d.).
