##

## 

„MUMS METAS!“

X 

Netikėtai Ipatija išvydo artėjančią žvaigždutę, kurios matmenys vis didėjo. Žvaigždutę, kuri akivaizdžiai nebuvo „pririšta prie dangaus skliauto“. Dar po minutės maždaug per šimtą metrų nuo judviejų nusileido kažkoks didžiulis, kiek pailgas, aparatas.

„Dangaus karieta?“ – paklausė Ipatija. Taip dar nuo faraonų laikų Egipte vadino Pirmtakų erdvėlaivius, kuriais į tuos kraštus iš Sirijaus sistemos atvykdavo Pirmtakai. Be jų technologijų pagalbos nebūtų didingų, milžiniškų, Egipto piramidžių. Taip pat ir daugelis faraonų apsilankydavo „dieviškojo Osirio“ planetoje. – „Taip“, – atsakė Lozalija. „Tai mūsų erdvėlaivis. Mums metas. Atsisveikink su Nilu“.

Ipatija apžvelgė didingąją upę. Nilas buvo, yra ir bus. Tai jos upė krašte, kur ji augo, mokėsi, mokė kitus, kovojo, neketindama trauktis nei per žingsnį. Ir štai dabar palieka šia didingąją upę. O ne, ji ir dabar nesitraukia, o keičia pozicijas, nes renkasi gyvenimą, o ne mirtį. Juk jei tu pati nepasirinksi gyvenimo, tai ir nesugebėsi kautis už visą civilizaciją bei jos pažangą, negalėsi išgelbėti jos nuo visa naikinančių liepsnų…

„Mums metas, Ipatija!“ Merginos patraukė link jų laukusio erdvėlaivio. Štai taip 406 metais didžioji Aleksandrijos mokslininkė Ipatija buvo pašaukta į Pirmtakų Planetą. Merginos įžengė į vidų. Jas pasitiko dvi Pirmtakų Amazonės – erdvėlaivio pilotė Jakira ir jos draugė Sigita.

Ipatija atsisėdo prie iliuminatoriaus. Erdvėlaivis pakilo ir ėmė skristi. Kurį laiką mergina dar regėjo Nilo „siūlelį“, vėliau jie praskrido virš didingos Cheopso piramidės. Bet greitai visa tai dingo, ir Ipatijos žvilgsniui atsivėrė tolstantis Žemės rutulys…

Merginos sėdėjo prie stalo, gurkšnojo rausvosios kriaušės vyną. Kalbos, kuria tarpusavy kalbėjosi trys Amazonės, Ipatija nesuprato. Tai nebuvo nei egiptiečių, nei lotynų kalba, nors kai kurių panašumų vis dėlto būta.

Netrukus prasidėjo pirmasis erdvėlaivio teleportacinis šuolis. Ipatija „užmigo“.

Savo dienoraščiuose, kuriuos ji rašė ir paliko Pirmtakų Planetoje, mergina papasakojo apie tai, ką regėjo šio teleportacinio šuolio metu. Ipatija netikėtai išvydo savo tėvą, apie kurį nieko nežinojo daugelį metų. Tėvas žiūrėjo į ją, netardamas nei žodžio. „O tėve mano, paaiškink man, kodėl tu, sutvėręs mane kovai ir suteikęs man mokslo žinių, nutarei pasislėpti nežinia kur? Aš nesmerkiu, tėve, nes jau daug metu nieko nežinau apie tave, bet prašau vieno – paaiškink, kodėl tu pasislėpei?“

Tėvas tylėjo. Tylėjo ir Ipatija, nemėgusi kartotis. Galiausiai jis tarstelėjo trumpai ir aiškiai: „Aš mokiausi pats, mokiau kitus, ir tie kiti dabar atėjo. Nūnai mokysiu trečiuosius, bet tik taip, kaip tie kiti pasakys.“ – „Tai viską, kuo gyvenai, tu išdavei, tėve?“ – „Manyk, kaip nori. Tie kiti yra teisingesni už mus, ir mūsų reikalas jų klausyti. Nesu toks užsispyręs, kaip tu, ir nenoriu baigti taip, kaip baigsi tu.“

Aižus skambutis, reiškiantis erdvėlaivio teleportacinio šuolio pabaigą, sugrąžino Ipatiją į tikrovę, tiksliau, grąžino ją iš lygiagrečiosios tikrovės.

(B.d.).