##

## 

NUO KO PRADĖTI?

 XII

Lozalija pakvietė Ipatiją sėstis į privažiavusį limuziną.

„Kas tai? Kas? Kaip?“ – Ipatija sunkiai rinko žodžius. Juk jei nėra praktinės patirties, tai ir žodžių nebėra. – „Tai pas mus tokios karietos. Be arklių. Su varikliais“. – „Su kuo, su kuo?“

Dabar jau ir Lozalijai ėmė trūkti žodžių. Bet netrukus Ipatija pradėjo kažką suprasti. Juk čia kita planeta, kita civilizacija, tad tai, kas Žemėje būtų pasaka, čia jau seniai yra tikrovė.

Limuzinas lėkė didžiuliu greičiu, vairavo kažkokia mergina. Už „judančio stebuklo“ langų lėkė gražūs statiniai ir kiekvienas jų skyrėsi nuo kitų. Po to prasidėjo daugiaaukščiai namai, daugybė daugiaaukščių. Automobilis lėkė didžiuliu greičiu, ir Ipatijai sunkiai sekėsi suskaičiuoti, kiek gi aukštų šiuose namuose. Bet ji suprato, kad tikrai daugiau nei 50.

Ji prisiminė, kad Romos imperijoje net penkiaaukščiai buvo laikomi labai aukštais pastatais. Ir tai, kad juose yra vandentiekis, irgi buvo laikoma bene stebuklingu pasiekimu (apie jokį karštą vandenį kalbos, aišku, iš viso nebuvo).

Praktiškai visų Romos imperijos šalių gyventojai turėjo tokius patogumus. Namus statė greitai ir kokybiškai. Vergvaldystė, kaip metodas, buvo itin efektyvus.

Romos kariuomenės užkariautų kraštų žmonės iš pradžių nesidžiaugė užkariautojais. O ir ragatų propagandą darė savo įtaką.

Tačiau Romos Imperijos plėtrai buvo būdingi du ypatumai. Pirma – Romos legionieriai mokėjo kariauti, su kovinėmis užduotimis tvarkėsi greitai, tad ragatai nesuspėdavo paversti savo miestų griuvėsiais. Antra – romėnai užkariautuose kraštuose greitai statė daugybę naujų namų, rūpinosi kitais būties veiksniais, tad dauguma gyventojų galiausiai buvo patenkinti  permainomis.

Bet nesuspėjo romėnai… Nuožmiau reikėjo! Arba jie, arba juos. Dabar pasirodė, kad juos…

Ipatijos minčių tėkmę nutraukė staigus automobilio stabtelėjimas. Buvo sustota ne prie 50-aukščio dangoraižio, o prie geltono trijų aukštų namo, kokių ir Aleksandrijoje buvo daugybė.

„Eime“ – tarė Loza. Pakilo liftu (irgi „stebuklas“) į trečią aukštą. – „Štai mūsų butas“ – paaiškino Lozalija ir išsiėmė raktų ryšulį.

Bute buvo keturi kambariai. Kiekviename – daugybė Ipatijai nepažįstamų daiktų: televizoriai, kompiuteriai, kavos aparatai (žemiečiai tuo laikotarpiu iš viso nepažinojo kavos), daugybė knygų.

„Nuo ko gi man pradėti?“ – staiga paklausė Ipatija lotyniškai (romėnų kalba). – „Pirmiausia reikia susipažinti su Pirmtakų Planeta ir jos istorija. Dabar mes daug vaikščiosime, keliausime, aš tau daug ką parodysiu ir papasakosiu. Aišku, paradoksas, bet pažinusi mus ir mūsų istoriją tu geriau suprasi tai, kas dabar vyksta Žemėje.

Antra – yra imperatoriaus Nerono Universitetas – vienintelis Universitetas Pirmtakų Planetoje (barbarų palikuonių apšmeižtas imperatorius Neronas 68 mūsų eros metais buvo pašauktas į Pirmtakų Planetą, skaitė paskaitas Universitete, paliko prisiminimus. Pirmtakų Universitetui buvo suteiktas jo vardas. Istorinė tiesa yra ta, kad Neronui, nepaisant artimo rato išdavystės, visgi buvo pavykę sustabdyti barbarų invaziją (autoriaus past.). Šis universitetas turi daugybę filialų visoje planetoje. Ten yra padalinys, kuriame tu išmoksi mūsų kalbą. Ten prieš tris šimtmečius mūsų kalbos mokėsi jūsų imperatorius Neronas, kurio vardu ir pavadintas mūsų Universitetas. Beje, šis jūsų imperatorius sugebėjo numatyti ir kiek atitolinti imperijos žlugimą. Būtent dėl to dabartiniai Romos imperijos šalių vadovai, laižantys barbarams padus, kaltina Neroną visomis įmanomomis ir neįmanomomis nuodėmėmis. Ir ateityje jūsų imperatorius Neronas bus tik juodinamas. Bet kai juodina tamsa, įsižiebia žvaigždžių šviesa.

Ir trečia. Tau derėtų pasiklausyti paskaitų Universitete. Pavyzdžiui, Visatos istorijos tema. O štai matematikos fakultete tu galėsi ir pati skaityti paskaitas. Žodžiu, čia tau neteks nuobodžiauti,“ – reziumavo Lozalija.

(B.d.).