##

## 

SU ŠALMU ANT GLVOS

 XIV 

406 metais Pirmtakų Amazonė Lozalija, sugrįžusi iš savo misijos liepsnojusioje Žemėje, dar nebuvo gavusi naujos užduoties, nors jau buvo svarstomi įvairūs variantai. Gal ji periodiškai (su pertraukomis) vadovaus mokslinėms kosminėms ekspedicijoms?

Ne, šis variantas jai buvo nepriimtinas, kadangi jis vis dėlto susijęs su rizika. Tiesa, Amazonė dėl savęs nepergyveno ir visiškai nebijojo, o nuogąstavo dėl kito, jai be galo artimo žmogaus, dėl savo sesės Visatoje Ipatijos. Lozalija bijojo netgi pagalvoti apie tai, kas nutiks Ipatijai, jeigu ji žus – todėl jokių kosminių skrydžių iki kitų žvaigždžių! Juk ji atsakinga už tą, kurią pašaukė. Todėl jos gyvens ilgai ir laimingai.

Taip mąstė nuostabioji Pirmtakų Amazonė Lozalija, įsitikinusi savo sugebėjimu numatyti visus variantus, įvertinti visas rizikas.

Tuometinė Pirmtakų princesė Salvija ne iš karto sutiko su Lozalijos argumentais. Bet visgi, atsižvelgusi į jos nuopelnus – vertingą informaciją iš liepsnojusios Žemės– leido jai po metų tapti vieno iš planetos regionų vadove.

Regioną jai leido pasirinkti pačiai. Bet Gvianoje, pagrindiniame Pirmtakų Planetos mieste, arba arti jos, laisvų misijų nebuvo. Visi regionai, iš kurių Lozalija glėjo pasirinkti, buvo gan toli – per kelis tūkstančius kilometrų nuo Gvianos.

Bet dar buvo likę vieneri metai. Loza visą laiką buvo kartu su Ipatija, netgi lydėjo ją į Universitetą.

Imperatoriaus Nerono Universitetui tuomet vadovavo Lozalijos draugė Amazonė Elina. Kadaise jos abi treniravosi, vėliau kartu buvo pašvęstos Amazonės misijai. Tačiau vėliau draugių keliai išsiskyrė. Elinai buvo patikėta vadovauti Universitetui, kurio skyriai išsibarstė po visą planetą, o Lozalijai buvo pavesta vadovauti mokslinėms kosminėms ekspedicijoms.

Net 42 ekspedicijos… Taigi, Loza ne iš nuogirdų nutuokė apie šios misijos rizikos lygį. Paavyzdžiui, keletą kartų pašėlusios kometos praskriejo vos per 500 kilometrų nuo erdvėlaivio, o tai itin mažas, bet labai pavojingas atstumas, tad erdvėlaivis vibravo. Vieną kartą net ant stalo buvusi lėkštė nuo to suskilo. Bet tada Lozalija nepergyveno ir nebijojo – kas bus, tas bus…

Dabar gi – kitas reikalas, nes ji atsako už tą, kurią pašaukė, – už savo sesę Visatoje. Tad daugiau jokių kosminių ekspedicijų!

Ipatija per paskaitas Universitete iš pradžių nesiskyrė su specialiu šalmu ant galvos, prie kurio buvo prijungti elektrodai, o šie – prie dar sudėtingesnių prietaisų. Per Visatos istorijos krypties paskaitas šalmas atliko vertėjo vaidmenį – vertė iš Pirmtakų į lotynų kalbą.

Tame Universiteto padalinyje, kur Ipatija mokėsi Pirmtakų kalbos, šalmas su ekranu priešais, į kurį reikėjo žvelgti per specialius akinius, padėjo greičiau įsisavinti iki tol nesuprantamą kalbą. Ir kitose kryptyse, kuriose Ipatija mėgo lankytis (kosminės mechanikos, matematikos, fizikos), šalmas padėjo žymiai geriau įsiminti medžiagą.

Grįžusi namo, pavakarieniavusi ir truputį pailsėjusi Ipatija konspektavo išmoktą medžiagą, kurią įsiminti jai nebuvo jokių problemų. Ir tik sukonspektavusi medžiagą bei dar kartą įdėmiai ją perskaičiusi, Ipatija analizavo sudėtingesnius dalykus, juos aiškindavosi.

Kitų, 407-jų metų pradžioje ji jau puikiai valdė Pirmtakų kalbą. Įpusėjus tam laikui Ipatija buvo paskirta Universiteto matematikos krypties seminarų konsultante. Kaip ji pati vėliau rašė savo dienoraščiuose, tai buvo įdomiausias darbas jos gyvenime.

Aišku, Ipatija ir anksčiau, dar būdama Žemėje, dėstė:. ji kalbėjo, jos klausėsi. Bet čia studentai matematikai aktyviai dalyvavo seminaruose, kuriuos vedė Ipatija, čia visi mokėsi kartu, per seminarus netgi atrasdami naujus, ligi tol jiems nežinomus dėsnius, nors, tiesa, vėliau su šiokiu tokiu apmaudu sužinodami, kad tokie dėsniai jau žinomi.

Bet vis tiek atrado! Juk nenusirašė, atrado, o tai reiškia, kad pakartojo kažkieno vingiuotąjį kelią.

(B.d.).