##

## 

 XIX 

„NEATIMK, VIEŠPATIE!“

XIX

407 metai. Pirmtakų Planeta. Amazonė Lozalija pradėjo vykdyti misiją Ji tapo Baltosios Kometos regiono vadove.

Šis regionas buvo tolimas. Nuo Gvianos jį skyrė net šeši tūkstančiai kilometrų. Be to, tai buvo itin svarbus regionas. Jame buvo net 52 įvairių mokslų institutai, šešios svarbios medicininės laboratorijos, trys erdvėlaivių stotys ir daugybė statomų gyvenamųjų rajonų.

Darbo itin daug. Nuvykti į Gvianą ir grįžti atgal įmanoma tik mažųjų matmenų z-erdvėlaiviu. Todėl Ipatija matėsi su savo artima drauge tik vieną dieną iš dešimties (Pirmtakų planetoje darbo savaitė trunka devynias dienas, o dešimtąją ilsimasi – aut. past.).

Ar ji ilgėjosi? Nebuvo kada nei ilgėtis, nei liūdėti. Jai rūpėjo mokslas ir asmeniniai užsiėmimai su studentais, tačiau devintąją dieną Ipatija jau tiesiog liepsnojo: „Rytoj, rytoj, rytoj!..“

Sulaukusi ryto, ji bėgo pasitikti z-erdvėlaivio: „Brangioji, mylimoji, pagaliau! Viešpatie, kokia laimė! Neatimk jos! – Tomis minutėmis Ipatija visa savo siela, visa širdimi jautė, kaip pasiilgusi savo sesės Visatoje. – Antroji pusytė. Viena siela, vienas įsikūnijimas. Viena širdis. Vienas plakimas. Ir Vieningojo Dievo vienas spindulėlis, šviečiantis į sielą. Ipa! Loza! Ipa! Loza!”

Tą patį jautė ir Amazonė Lozalija – griežtoji vieno svarbiausių planetos regiono vadovė. „Devynias dienas veik, o dešimtąją…“ Juk visas devynias dienas Lozalija buvo užsiėmusi. Visos mintys sukosi apie darbą, apie atsakomybę, bet tai nereiškė, kad jausmų išvis nebuvo.

Visas devynias darbo dienas buvo labai užsiėmusi ir Ipatija. Seminarai su studentais jai tapo savarankiškai pradėtų mokslinių tyrimų tęsiniu ir tam tikru jų papildymu. Pavyzdžiui, jei anksčiau minėtoji Ptolomėjo (Ipatijos tėvynainio) teorema buvo žinoma net moksleiviui (ten ją tūkstantmečius dėstė išplėstinėje mokykloje), tai jos apibendrinimas, kurį Ipatija atliko naudodama dvimačius skaičius, nebuvo žinomas netgi Universiteto antrakursiams.

Ipatijai pavyko Ptolomėjo teoremą, suformuluotą į apskritimą įbrėžtajam keturkampiui, apibendrinti bet kokio iškilojo keturkampio atvejui. Štai ką gavo Ipatija –bet kokiam iškiliajam keturkampiui ABCD yra teisinga lygybė (AC*BD)^2 = (AB*CD)^2 + (AD*BC)^2 – 2*AB*BC*CD*AD*cosф, kur ф – keturkampio dviejų priešingų kampų suma. Iš šio teiginio, kurį gavo Ipatija (kaip ji pati kalbėjo – „man tai apsireiškė“), iškyla kaip atskiras atvejis ir Ptolomėjo teorema.

Ilgainiui Ipatijai buvo patikėta ne tik vadovauti seminarams, bet ir skaityti įvairių matematikos sričių paskaitas. Studentams labai patiko jos algebrinės geometrijos, erdvių algebros, tikimybių teorijos, nykstamųjų dydžių analizės bei sintezės paskaitos.

Ipatijos paskaitos priminė poeziją. Jose, kalbėdama apie matematinių tiesų tikrumą ir didybę, ji sakydavo savo mokiniams: „Mus supa dvejopa begalybė. Tai ne tik tas pasaulis, kuriame ir mes, ir mūsų planeta, ir netgi didysis Sirijus tėra lašeliai jūroje, bet ir be galo sudėtingas pasaulis, kuriame kiekvienas vandens lašas yra tarsi nedidelė Visata“.

Visuomet besiruošdama užsiėmimams ji galvojo, ką ir kaip pateikti, o ką kol kas atidėti. Juk pedagogika taipogi buvo viso jos gyvenimo reikalas.

Tad nebuvo jai kada liūdėti ir ilgėtis. Iš pradžių darbas Universitete, po to reikia kažkur užkąsti, vėliau – darbas bibliotekoje. Juk tas, kas nesimoko pats, neišmokys kitų. Po to iki vėlumos darbas namuose, paskaitų bei seminarų planai, pradėtų tyrinėjimų tąsa…

Ir tik dešimtąją dieną, iš ankstyvo ryto- „Loza! Ipa! Loza! Ipa!“ Jos neskubėjo namo, nes, tarsi vaikai, ką tik supratusieji, ką iš tikrųjų reiškia gyventi, bėgo į miško parką, įsibėgėjusios šoko į tvenkinį, lenktyniavo su čia pat bėgiojusiais kiškiais, vartydavosi aukštoje žolėje.

Ir buvo vakaras, ir buvo rytas… Štai ką reiškė gyvenimas – amžinas, beribis, bet iki galo nesuprantamas!

Vieną kartą Ipatija prisiminė Aleksandriją, kaip sykį kalbėdama su savo mokiniais ištarė sakinį, kurio ir pati išsigando: „Kiekvienas, atėjęs į gyvenimą, eina link mirties“.

Ne, tai tik konteksto nuotrupa. Toliau ji tada pasakojo apie amžiną reinkarnacijų ratą. Bet nūnai kažkodėl prisiminė ir kažkodėl tie žodžiai be paliovos gręžė smegenis. „Kiekvienas, atėjęs į gyvenimą, eina link mirties“. Ne! Ne! Neeeee!

Ipatija stipriai apkabino Lozą. „Loza, mes amžinos, mes, mes, mes niekados nepaliksime viena kitos!“ – „Kas tau, Ipa? Viskas juk gerai, aišku, kad nepaliksime.“

Netikėtai Ipatija pašoko, pastvėrė Lozą už rankos ir leidosi bėgt link tvenkinio. „Bėgam, Loza! Išsimaudysime, paskui vėl, paskui dar! Reikia skubėti, Loza! Aš jaučiu…Reikia skubėti!…“ .

(B.d.).