##

##   

PRINCESĖ SALVIJA PASAKOJA

XXVII 

„Žemiečių padarytas pasirinkimas prieštarauja Visatos Proto valiai? Bet ar tai iš viso įmanoma? Argi ne viskas Visatoje vyksta pagal Jo valią?“ – paklausė Princesės nustebusi Ipatija. – „O ne! Jei taip būtų buvę, tai Visatos vystymasis nutrūktų net neprasidėjęs! Mes, Pirmtakai, žinome tave, Ipatija, kaip didžiąją mąstytoją. Tai kam, jei ne tau, derėtų žinoti, jog bet kokį judėjimą lemia priešingybės, priešybių vienybės ir kautynių dualizmas? Tačiau priešybių vienybė nereiškia vienodų tikslų!“

Princesė Salvija kalbėjo toliau: „Tokiu būdu Visatos Proto valia negali apimti visko, kas vyksta ir vyks begalinėje ir todėl neaprėpiamoje Visatoje, kadangi tai jau reikštų tikslų vienovę, aklavietę. Visatos Protas suteikia valią, t. y. laisvę pasirinkti šviesą ar tamsą, kūrėjus ar šėtonus. Ipatija, akimirkai įsivaizduok, kad tamsa visiškai išnyko, jog jos niekur nėra, kad visi ją pamiršo ir netgi nusišneka, esą jos niekada ir nėra buvę. Tačiau tuomet kaipmat nuvertės šviesa! Ji pavirs kažkokia amorfine butaforija, kuri egzistuos, bet nerodys kelio. Ir tai, ko šaukiasi Visatos Protas – KOVA DĖL ATEITIES ŠVIESOS –neteks ir prasmės, ir reikšmės. Dalis žemiečių išpažįsta Torą, skelbiančią, kad pirmąją dieną Dievas sutvėrė šviesą ir atskyrė ją nuo tamsos. Atkreipk dėmesį, Ipatija, anot Toros, Viešpats nesunaikino tamsos, o tik atskyrė šviesą nuo jos, išsaugodamas pastarąją. Tokiu būdu Viešpats sutvėrė pirmapradį amžino judėjimo visatoje impulsą – priešybių kovos ir vienybės dualizmą! Jei Jis būtų sunaikinęs tamsą, viskas kaipmat sustotų bei sustingtų. Bet juk visa tai nereiškia, jog tamsa atspindi Dievo valią. Anaiptol. Tai tereiškia, jog Viešpats suteikė tiems, ką sutvėrė, galimybę rinktis, suteikė jiems valią, pasirinkimo laisvę! Išbandymas pasirinkimu – štai kokia čia esmė Ir tai ne Viešpaties valia, tai jų pasirinkimas! Dėl to jiems teks kentėti, kol pagaliau sulauks atleidimo, o dar po daugybės šimtmečių ar tūkstantmečių – ir pagalbos…“

Princesė padarė pertraukėlę. O Ipatija klausėsi, užgniaužusi kvapą.

„Tas pats dabar vyksta ir Žemėje, kur mes prieš 23 tūkstantmečius įdiegėme civilizacijos sėklas. Tūkstantmečius vyko kova, kurią taipogi lydėjo ir galimybė rinktis. Galiausiai žemiečiai pasirinko šėtonus, tamsą, palaikę ją kažkokiu „naujuoju pasauliu“ ir žengė priešingai Visatos Proto valiai ,kuris nesutrukdė šiam jų pasirinkimui, nes jeigu būtų pasielgęs kitaip, tai banda imtų nekęsti piemens… ir vis tiek savo veiksmus jie kartotų, nes niekas, joks piemuo neprivers bandos suvokti tikrąjį kelią, išskyrus tas baisias sąlygas, į kurias ši bandą nuvarė pati save. Žemiečiai, pasielgę priešingai Visatos Proto valiai, privalo iškentėti tai, ką jie pasirinko sau ir palikuonims. Galbūt kada nors mes jiems tai atleisime, o dar po kelių šimtmečių ir išgelbėsime…“

Ipatija paliko Andromedos rūmus sunkia širdimi. Ji suvokė tapusi liudininke to tragiško lūžio, kuris dabar vyko jos gimtojoje Žemėje.

Mergina kažkodėl prisiminė tą paslaptingąjį susitikimą miške su dviem Princesėmis bei pirmosios Pirmtakų Princesės Lariados žodžius, ištartus tada jai: „Eik, bet būk pasirengusi. Atmink, jiems nelemta nugalėti tavęs.“

“Dieve, ką visa tai gali reikšti? Kokia neišgerta taurė man dar yra skirta?” – paskendusi savo mintyse, Ipatija nė nepastebėjo, kad šalia jos eina ir šypsosi Lozalija. – „Tu kažkur skraidai,- su šypsena tarė ji. –pasikalbėjai su Princese?“

Ipatija labai apsidžiaugė, išvydusi draugę. „Itin pažintinis susitikimas. Esu sužavėta,“ – pratarė Ipatija ir papasakojo Lozai viską, ką išgirdo.

Merginos nuskubėjo namo. Rytoj Lozalija vėl išskris į savo regioną. Bet šiandien joms priešakyje dar visas vakaras.

„Ipa, eime į parką maitinti zebriukus!“ – „Eime, Loza!“

(B.d.).