##

##   

 BĖDA BELDŽIASI Į DURIS

XXIX 

410 metų rugpjūtis. Pirmtakų Planetą. Šį kartą Ipatija nieko nepasakojo Lozai apie degantį krūmą, kuris pirmosios Pirmtakų Princesės balsų jai pakartotinai priminė – „Atmink, jiems nelemta nugalėti tavęs“.

Dabar ji žinojo tiksliai – jai nesivaideno „Jiems nelemta nugalėti…“. Reiškia, ateityje bus kautynės. Bet kur ir su kuo?

Aišku, Ipatijai labai norėjosi pasidalinti visu tuo su drauge, pasitarti su ja, sužinoti jos nuomonę. Bet… rytoj prasideda dešimtadienis, ankstų rytą Loza išvyks į savo regioną, jos misija atsakinga bei sunki, todėl mergina nutarė nejaudinti draugės savo nuogąstavimais.

„Kada nors kitą kartą papasakosiu…“

Grįžusios namo, merginos atsigulė miegoti. Ipatija užmigo greitai ir miegojo kietai. Ji nesivartė, net nė karto nepajudėjo. Ko nebuvo galima pasakyti apie Lozalija, kuri nuolat budo, nes vis sapnavo virš jos pakibusią juodąją žvaigždę, spindėjusią (tai neįsivaizduojama!) juodąją šviesą… Užmigusi vėl netrukus budo dėl to paties besikartojusio košmaro. Tokį sapną Loza regėjo pirmąsyk gyvenime.

Kiekvieną kartą krūptelėjusi ir atsimerkusi ji matė ramiai miegančią Ipatiją, kuri buvo tarytum sustingusi vienoje pozoje. Saldus bei ramus Ipos miegas ramino Lozą, tad ji vėl grimzdo į savo košmarus.

O Dieve, o Viešpatie, jei tik Lozalija žinotų, ką iš tikrųjų dabar sapnavo Ipatija! Tuomet būtinai ją būtų pažadinusi. Tačiau busdama ji kiekvieną kartą matė jos ramų miegą ir, aišku, nežadino jos.

„Tu paragavai lašelį medaus ir tave apėmė liepsnos. Bet atmink, jiems nelemta nugalėti tavęs…“

Ne, tai nebuvo Princesės Lariados balsas, apskritai nebuvo balsas. Tai buvo kažkokia „minties galia“, kuri skausmingai gręžė merginos smegenis, žiaurus, negailestings apreiškimas.

Po akimirkos Ipatija išties pajuto, kad ji visa dega. Ir dega kažkoks mažas erdvėlaivis. Staiga išgirdo – „Ipaaaaa!“

Atpažinusi balsą, ji nori šaukti „Lozaaaa!“. Bet kažkokia jėga ją paralyžavo. Ji negali ne tik šaukti, bet ir pajudėti.

„Paragavai, dabar dek savo liepsnose, niekas tavęs nenugalės, nes negalės priartėti…“

Paskui Ipatija pajuto skrydį, išvydo Aleksandriją, fanatikų minias jos siaurose gatvėse, vyskupą Kirilą (Dieve, juk ne jis, o Teofilis buvo vyskupas!). Nuo kesariono pakylos jis sušuko: užmušti raganą!“. Dabar jau minia griebė ją ir nutempė kesariono link. Ir vėl kažkokia jėga ją paralyžavo, ji negalėjo gintis bei priešintis…

Ankstų rytą Lozalija pakilo iš lovos. Juodoji žvaigždė nepaliko jos atminties. „Ką visa tai reiškia?“

„Tai reiškia, kad man reikia stiprios kavos, – padrąsino save Amazonė. – Negi sapnas mane paveiks, aišku, kad ne!“

Lozalija pasiruošė kavos, išgėrė puodelį, papusryčiavo, paskui vėl atsigėrė stiprios kavos. Slogūs sapno įspūdžiai, regis, visiškai ją paliko.

Štai ir z-erdvėlaivis. Jai metas. Pažadinti Ipatiją? Ji prašė pažadinti, nes nori palydėti kaip visada. Bet…

Bet mergina taip saldžiai miega, nė nepajuda… Prisivaikščiojo vakar, tegul ilsisi, nežadinsiu. Devynios dienos prabėgs greitai…

Greitai… Greitai… Greitai, kaip ir visas gyvenimas. Pastaroji frazė kažkodėl smaigaliu įsiskverbė į Amazonės sąmonę. Greitai, reiškia tiesiog greitai,“ – pataisė Lozalija pati nežinodama ką.

….Ipatija pabudo maždaug po valandos. Ji buvo visa suprakaitavusi nuo ją kamavusių košmarų. „Loza, kur tu? Kodėl nepažadinai?“

Mergina pažvelgė į laikrodį, paskui pro langą ir suprato, kad Loza išskrido su ja neatsisveikinusi. Matyt, nenorėjo jos žadinti.

Bet liūdėti nebuvo kada. Išgėrusi kavos, Ipatija nuskubėjo į Universitetą.

Darbo diena prasidėjo nuo paskaitos. Per pertrauką ji nuėjo į savo kabinetą, atsisėdo prie stalo, ir staiga… tuo metu ėmė tarškėti selektorius, suskambo telefonas ir pasigirdo beldimas į duris. „Ipatija! Bėda!“

Ipatija „pasirinko“ beldimą į duris. Priimamajame stovėjo pati Universiteto vadovė Amazonė Elina.

„Ipatija, mes visi liūdime ir užjaučiame tave! Žuvo Amazonė Lozalija!“

Ipatiją, kaip ir tuose naktiniuose košmaruose, paralyžavo, bet, sukaupusi visas jėgas, ji pradėjo šaukti – „Lozaaaaa!“

(B. d.).