##

##   

 „JI LAUKIA MANĘS!“

XXX 

“Žuvo Amazonė Lozalija… Žuvo Lozalija… Lozos daugiau nebėra… Niekada daugiau jos nepamatysiu? Niekados? Lozaaaa!”

Tačiau Ipatija greitai susitvardė, nutilo, tarytum įsiklausydama į savo širdies plakimą, nuo kurio, kaip jai atrodė, viskas sukosi aplinkui.

O aplinkui buvo kažkokie ratai, kuriais nepaliaujamai vaikščiojo studentai, bėgiojo kolegos, tai tolo, tai artėjo Elina. Ar visa tai jai vaidenosi?

Mergina atsigavo sėdėdama ant kėdės. Šalia kažką veikė gydytoja baltu chalatu. Kvepėjo kažkoks skystis inde, kurį ji laikė dešinėje rankoje.

„Aš einu, turiu paskaitą,“ – tarė Ipatija, tvirtai atsistojusi ant kojų. Ratai išnyko, pulsas normalizavosi. – „Ne, Ipatija, nebent kitame dešimtadienyje, o dabar tave jau pakeitė,“ – pasakė Universiteto vadovė Amazonė Elina. – „Supratau, dėkui,“ – tyliai ir abejingai pratarė Ipatija ir krūptelėjo – „Kas? Loza žuvo? Loza!“

Ne, ji jau nerėkė ir jos balsas jau nedrebėjo. Ipatija tvirtai stovėjo ant kojų, buvo sveiko proto, tačiau jos sąmonė vis atsisakė priimti didžiosios tragedijos faktą. Gal todėl, kad priešinosi susidvejinimui į „iki“ ir „po to“.

„Negali būti! Aš noriu ten, noriu pas Lozą!“ Elina stovėjo šalia. Ji tylėjo, nežinodama ką pasakyti. Gydytoja siūlė kažkokių tablečių, o Ipatija vis sukosi nuo jos.

Apie tai, kad gyvenimas nors ir tragiškai, bet tęsiasi, netikėtai primimė selektoriaus tarškėjimas Ipatijos kabinete. „Taip, Ipatija,“ – atsiliepė mergina. – „Labas, Ipatija. Aš Princesė Ralgija. Užjaučiu bei liūdžiu. Mes dabar vykstame į z-erdvėlaivio katastrofos vietą, galime ir tave paimti. Kaip tu, ištversi, atlaikysi?“ – „Princese, dėkoju, aš važiuosiu, tikrai ištversiu!“ – „Tada išeik prie pagrindinio įėjimo“. Ryšys nutrūko.

“Tai kažkas nutiko z-erdvėlaiviui! Ir viskas dėl to, kad aš nepalydėjau Lozos, neapkabinau jos, nepalinkėjau geros kloties… Kažkas su z-erdvėlaiviu. Ar jis nukrito? O gal Loza dar gyva, ir laukia manęs tarp sudužusių nuolaužų? Gal ji tik sužeista? Ne, negalėjo Loza žūti, kitaip ir aš žūčiau, juk mes su ja esame vieningoji visuma! Ir viena negali, ne, negali gyventi be kitos! Gerai, kad Princesė paims mane ten, Loza manęs laukia! Ir aš išgelbėsiu ją, išgelbėsiu mus abi!”

Tokios mintys bei viltys suteikia žmogui jėgų. „Kol nepamatysiu, nepatikėsiu.“ Ir tada kojos pačios neša žmogų ten, kur jam būtina pamatyti, įsitikinti, suvokti, pažinti ir … prarasti. Dabar jau visiems laikams.

…Princesės limuzinas staigiai sustojo prie Universiteto, pasikeisdamas vietomis su palydos automobiliais. „Sėskis!“ – paragino jaunutė mergina. Tai buvo Pirmtakų Princesė Ralgija. Jai buvo 19 metų, bet ji atrodė dar jaunesnė.

Ipatija įsitaisė galinėje sėdynėje. Sėdėjusi priekyje apsaugos Amazonė pasiūlė merginai kavos su sumuštiniais. Valgyti nesinorėjo, bet kava – pats tas, nes suteikia jėgų ir mintis sutvarko.

Ir tikrai, tik išgėrusi du gurkšnius šio dieviškojo Visatos gėrimo, Ipatija pastebėjo, kad greta jos galinėje sėdynėje sėdėjo ne tik Princesė, bet ir (kitapus jos) dar viena mergina, kuriai, kaip atrodė, buvo 15 – 16 metų.

Pamačiusi Ipatijos žvilgsnį, mergina pratarė: „Aš Amazonė Sidana. Nuoširdžiai užjaučiu jus, visa mūsų Civilizacija patyrė nepataisomą netektį…“

Ipatija padėkojo, pasąmonėje atstumdama bet kokią mintį apie Lozos žūtį. „Ji gyva, tik reikia skubėti,“ – galvojo net nenutuokdama, kur būtent važiuoja.

„Rale, koks atstumas iki įvykio vietos?“ – paklausė Sidana. – „Tuojau paklausiu, bet atvyksime greitai, kelias laisvas,“ – atsakė Princesė Ralgija.

Tik dabar Ipatija pastebėjo, kad aplinkui nėra jokių mašinų, o trasoje stovi gynybinių būrių patruliai. Princesės kortežui – jokių kliūčių.

Sušnypštė racija, moteriškas balsas pratarė – „Mums liko 600 kilometrų, po keturių valandų būsime vietoje“.

“Dieve mano, keturios valandos! Juk ten sužeista Loza laukia pagalbos… Kodėl nebuvo galima z-erdvėlaiviu skristi?”

Bet ne, Ipatija daugiau niekada neklaus apie z-erdvėlaivį, išskyrus vieną klausimą, kurį ji ir pagarsino: „Princese, tai kas gi nutiko Lozalijos z-erdvėlaiviui?“

(B. d.).