##

##   

LIEPSNOS IR DŪMAI

XXXI 

„Princese, tai kas nutiko Lozalijos erdvėlaiviui?“ – nesusilaikė Ipatija.

Kiek patylėjusi, Pirmtakų Princesė Ralgija atsakė: „Jos erdvėlaivis tapo nevaldomas. Įvyko tai, kas pas mus yra vadinama magnetine įsūka. Paprastai mūsų planetos magnetinis laukas būna ramus arba, kaip sako specialistai, stacionarus. Bet retkarčiais prasideda jo itin aukšto dažnio virpesiai. Tuomet pavieniai planetos ruožai ima kildinti elektromagnetines bangas. Jeigu įvyksta jų interferencija (virpesių sudėtis) su elektromagnetinėmis bangomis, sklindančiomis nuo Sirijaus, tai įvyksta magnetinė įsūka. Mažų matmenų erdvėlaivis, patekęs į magnetinės įsūkos zoną, neleidžia pilotui jo valdyti. Būna, kad tapęs nevaldomu, erdvėlaivis staiga šokteli aukštyn arba puola į šoną. Tuomet po kelių sekundžių pilotas grąžina jį į normalią būsseną ir viskas baigiasi gerai. Tačiau Lozalijos erdvėlaivis, atsidūręs įsūkos zonoje, staigiai puolė žemyn! Pilotė buvo itin patyrusi, bet netgi ir ji negalėjo nieko padaryti per sekundės dalį. Erdvėlaivis staigiai puolė žemyn, smūgis į paviršių buvo neregėtos galios. Griausmas girdėjosi šimto kilometrų spinduliu, didžiulės liepsnos šviesos taip pat matėsi iš didžiulio atstumo, juk dar buvo ryto sutemos…“

„Gamta negailestinga, – pamanė Ipatija ir tarytum nuo visko atsijungė. – Kol mano akys neišvys, tol protas nesupras“.

Ipatija viską matė, buvo sąmoninga, bet tuo pat metu buvo lyg už kažkokių įvykių veidrodžio. Ji jautė, kad milžinišku greičiu lekiantis limuzinas neša ją į dar neregėtą pragarą link kažko baisaus, siaubingo, bet tuo pat metu vis tikėjo, dar tikėjo, kad laiku suspėjusi pasiekti tą baisiąją nežinomybę galės kažką pakeisti, padėti, susigrąžinti…

Princesės kortežas lėkė laisvąja trasa lyg irgi skubėdamas gelbėti galimai tik sužeistą Lozą…

„Dieve, o Dieve, na kodėl aš šįryt pramiegojau, ir jos nesustabdžiau, kodėl?“ – vis negalėjo ji išsivaduoti nuo smegenis kankinančių minčių. „Dieve, juk kiekviena sekundė žmogui gali būti lemtinga… Štai ir mes lekiame didžiuliu greičiu, o jeigu…?“

Ipatija pati išsigando tokių savo minčių. Katastrofa įvyko „kažkur ten“, o pasiutusio greičio rizika čia pat, už mašinos lango. Bet ji tuoj pat pajuto, kad bijo tik dėl kitų, dėl Ralgijos, dėl Sidanos gyvybės, bet ne dėl savęs. Ir būtent per tą pajautimą Ipatija suvokė Lozalijos žūtį per kitokią prizmę – „Man nėra brangus manasis gyvenimas, o be Lozos esu mirusi, tačiau trokštu, kad gyventų kiti.“

Būtent šio įsitikinimo lydima, Ipatija praleis visą neilgą likusį savo gyvenimą.

…Iš „už veidrodžio“ Ipatiją pažadino netikėtai atsiradęs dūmų tvaikas bei milžiniško gaisro švytėjimas.

Posūkis į kairę. Po to į dešinę. Daugiau nesimatė kelio pakraščiuose stovėjusių vaikinų iš gynybinių būrių, bet dabar Ipatija išvydo Amazonių apsuptį, šimtus merginų akmeniniais veidais, ginkluotas ietimis bei lazpistais, šimtus merginų, savo plieniniais žvilgsniais bylojusių, jog kaipmat sutrins į miltus kiekvieną, kas tik „žengs kairėn ar dešinėn“.

Apsuptis prasiskyrė, praleisdama Princesės kortežą. Salvių nebuvo. Gedulas.

Dabar kortežas judėjo palyginti lėtai. Ipatija nieko neklausinėjo, tik tyliai žvelgė pro langą.

„Na kur tu, Loza, aš jau čia, aš skubu pas tave!“ – mintyse tekartojo mergina.

Pagaliau kortežas sustojo. Visi išėjo. Ipatija vos nepargriuvo nuo vidinės įtampos, nuovargio, o gal ir smaugiančio degėsių tvaiko, bet vis dėlto sugebėjo išsilaikyti ant kojų. Ji išvydo didžiulę šokinėjančią liepsną. Virš jos buvo pakibę trys sraigtasparniai, leidę į ugnies židinį kažkokias putas. Ipatija tik dabar pajuto, kad ją dusina ne tik degėsių tvaikas, bet ir itin stipriai įkaitęs oras.

Ir, o Dieve! Ipatija kaipmat prisiminė tą nakties košmarą, dėl kurio (taip jai atrodė) ji pramiegojo ir nesustabdė Lozos. Tame košmare taipogi buvo liepsnos, aukšta temperatūra, svilinusi veidą bei rankas, oro trūkumas, dūmų rūkas. Visa tai buvo tame nakties košmare. Ir visa tai kartojosi čia, dabar…

“Ne, ji būtinai būtų sustabdžiusi Lozą! Bet…ji tada negalėjo pabusti dėl ją paraližavusio košmaro, o Lozalija jos nepažadino. „Lozaaaa!“

Ipatija puolė pirmyn, bet ją sustabdė. Negalima.

„Kur Loza?! Jos nėra. Jau nėra. Nieko ten nėra“.

(B. d.).