##

##   

GYVENIMAS, O NE MIRTIS!

XXXII 

“Nieko neliko…Nieko…”

Štai dabar Ipatija pažino beviltiškos tuštumos jausmą. Viskas sudegė, erdvėlaivio nuolaužos išsilydė klaikiojoje liepsnoje. Lozalijos, mylimosios Lozos, jos širdies bei sielos dalelytės, daugiau nebėra. Nieko iš jos neliko. Viskas išnyko sprogimo ugnyje, o tai, kas pirmosiomis akimirkomis dar galėjo būti, išsklaidyta vėjo kartu su dūmais.

“Ar galėjo Lozos pelenai šauktis jos? Ar galėjo dūmai ką nors jai perduoti? Lozos daugiau nėra…O gal yra? Gal ji čia, visur, aplink ją? Loza!” – tyliai sušnibždėjo mergina.

“Ipa!” – atnešė vėjas kartu su karštu degėsių tvaiku. Bet gal jai tai tik pasigirdo.

Tuo tarpu Princesė Ralgija kalbėjosi su Nepaprastosios padėties komandos viršininku Aridonu. „Kada bus užgesinta liepsna ir ištirta įvykio vieta?“ – „Aukšta temperatūra trukdo,“ – paaiškino komandos viršininkas. – „Daugiau jums niekas netrukdo?“ – išsprūdo Sidanai.

Viršininkas jau buvo pradėjęs jai kažką aiškinti, bet Princesė nutraukė: „Jūs viską darote teisingai,“ – pasakė, o Sidanai kažką pašnibždėjo į ausį.

Vėliau ji tarė Ipatijai: „Čia nebūsime, nes galime apsinuodyti smalkėmis“. – „Bet aš liksiu čia! Kur Loza, ten ir aš būsiu!“ – „Nėra čia Lozos. Ipatija, eime su mumis“ – švelniai bet tvirtai tarė Princesė, paimdama merginą už rankos.  Kita jos ranka atsidūrė Sidanos delne: „Eime, čia negalima“. Ipatija tarsi per rūką nuėjo su jomis.

“Kaip jai dabar gyventi? Ji prarado brangiausią, kas tik buvo jos gyvenime. Surasti, pažinti, ir prarasti! O juk tai tolygu pačios savęs praradimui. Paskutinįjį kartą ji norėjo surasti, išgelbėti, susigrąžinti, bet nespėjo…”

Apatijos juodoji uždanga pakibo virš Ipatijos. Kaip jos vardo atspindys kažkur juodumoje “už veidrodžio.”

Ipatija atsigavo tik Princesės limuzine. Apsaugos Amazonė, vykdydama Civilizacijos valdovės paliepimą, padavė Princesei kažkokią talpą ir tris taures.

„Paragausim,“ – tarė Princesė, ir išpilstė vyną į taures, vieną kurių padavė Ipatijai. – Atsigerk. Tau bus lengviau“.

Mergina mažyčiais gurkšneliais išgėrė jai įpiltą vyną. „Taurė manoji jau išgerta. Bet esu dėkinga už tai, kas buvo man padovanota. Visatos Protas davė, Visatos Protas pasiėmė… Bet visa tai laikina… Laikina…“

Ipatija užsnūdo. Jos galva nukrito Princesei ant peties, bet mergina šito jau nebejautė. Staiga ji prieš akis išvydo gyvąją Lozą! Tai buvo gyva, besišypsanti Loza! Ipatija puolė prie jos, norėdama stipriai apkabinti savo mylimąją, tačiau kažkokia nematoma jėga jai trukdė prie jos priartėti.

Ipatija norėjo kažko paklausti,.bet žodžius stelbė vis ta pati, jau nebe pirmą kartą girdėta giesmė „Mirtis sunaikinta, galime mes gyventi“. Galiausiai Loza ištarė: „Aš taip pat negaliu be tavęs gyventi, Ipa. Bet tai netruks ilgai. Žūdama aš ugnimi išpirkau mūsų kaltes ir paverčiau mudvi nemirtingomis. Mirties nėra, yra kautynės. Ženk keliu, kuris tau skirtas. Nekankink savęs, tiesiog keliauk savuoju keliu ir ateisi pas mane. Aš tavęs laukiu“.

Ipatija norėjo kažką pasakyti, bet Lozalija išnyko kažkokio bekraščio vandenyno bangose. Vėl pasigirdo „Mirtis sunaikinta, galime mes gyventi.“

Mergina norėjo pulti į tas bangas (Dieve, kaip visa tai priminė neseniai praėjusias dienas!), bet čia ją apėmė liepsnos… Ir vėl karštis, degėsiai ir nepakeliamas skausmas…

Ji krūptelėjo ir pabudo. Princesė ir jos draugė rūpestingai žvelgė į ją.

Po kelių valandų kelio Princesės limuzinas įvažiavo į kažkokį miestą. Keliai jau nebuvo uždaryti, tačiau lydinčios mašinos ragino visas transporto priemones pasitraukti į kelkraštį ir praleisti kortežą.

Štai ir erdvėlaivių stotis. Štai ir jų laukiantis z-erdvėlaivis. Ipatija po truputį atsigavo. “Tai buvo sapnas ar apreiškimas? Jeigu apreiškimas, tai, vadinasi, Loza išties laukia susitikimo su manimi!”

„Kur mes skrendam?“ – paklausė Ipatija, kai jų erdvėlaivis jau pakilo į viršų. – „Į Baltosios Kometos regioną spręsti vadovybės klausimą“ – paaiškino Princesė.

Ipatija pajuto nerimą – o jei kas nutiks erdvėlaiviui? Bet ir vėl suvokė, kad nerimauja ne dėl savęs o dėl nuostabiosios Princesės Ralgijos ir jos merginos Sidanos. Jos turi gyventi! Juk Loza savo susikovimu pašlovino Gyvenimą!

Gyvenimą, o ne mirtį!

(B. d.).