Dvejų kūrėjų eilės

Romualdas Černeckis

Dvejų kūrėjų eilės 

Toliau tęsiame pažintį su literačių Elenos Malašauskienės ir Lionės Ališauskaitės – Bulaukienės kūryba.

 

Elena Malašauskienė

Vakaras…

Vakaro padangė rausvai nusidažė,

Naktis juodaplaukė, tuoj žvaigždes uždegs.

Tokią žvainą naktį ko širdis nerimsta?

Blaškos tarsi paukštis pakirptais sparnais.

 

Visos mano naktys ilgesiu ataustos,

Ta viešnia vienatvė beldžiasi į duris,

Kad ir kaip norėčiau praeitį užmiršti,

Tartum senas filmas slenka pro akis.

 

Gera buvo dviese kad ir žvarbią naktį

Tylomis sėdėti, kad ir be kalbų.

Tik klausyt kaip širdys tyliai,tyliai plaka

Abiejų mūsų širdys vienodu ritmu.

 

Dabar tylią naktį, kai žvaigždėmis lyja,

Klausiu meilės vardo, krintančios žvaigždės.

Tarsi kalnų aidas ji man atkartoja,

Pasiklausk, brangioji, tu savo širdies.

 

Ji viena tik žino tavo meilės vardą.

Jis seniai gyvena tavo širdyje.

Tik pažvelk į dangų šią žvaigždėtą naktį,

Ten jį pamatysi mirksint žvaigždele

****

Tokia tyla, tyla…

Tiktai genys kažkur aukštai kalena.

Miškas užbūrė savo spalva:

Juk jau ruduo – lapkričio pabaiga.

Žibutė krauna žiedą –

Tarsi būtų pavasario pradžia.

Ir kvapas gaivus, gaivus…

Nors rūkas boluoja pro medžius.

Tokia graži ta mūsų gamta.

Galbūt todėl, kad čia gimtinė?

Čia numylėta mano Lietuva.

Graži pavasarį, kai žydi sodai,

Prabėga vasara gėlėtom pievomis basa.

Ruduo – jis nuostabus, pakloja kilimus margus…

Žiema – tiktai akimirka ir jos nėra.

Ir nesvarbu, kad saulės taip mažai yra.

Graži lig skausmo , mažytė mano Lietuva.

Tada…

Žydėjo vyšnios, obelys baltai.

Alsavo meile svaigūs gegužės vakarai,

Bet laikas bėgo, skriejo tarsi vėjas.

Iš mūsų karštos meilės liko pelenai.

 

Po daugel metų vėlei susikirto mūs keliai,

Mes susitikom rudenį, kai barstė lapus klevai.

O Dieve, kaip tu pasenai!

Lazdelė rankoj ir penki plaukai.

 

Atrodo aš – dar visai šauni pana,

Na ir kas, kad plaukus pakando rudens šalna,

Dar nesiramstau lazda, truputį eisena kreiva.

O valsą…Valsą sušokčiau lengvai kaip tada.

Lionė Ališauskaitė – Bulaukienė

Lietuvos šimtmečiui

Per šimtmetį visko regėjai:

Ir džiaugsmo, ir skausmo baisaus.

Per šimtmetį tu sugebėjai

Išbristi iš jungo sunkaus.

 

Per nugarą tavo, brangioji Tėvyne,

Daug priešų praėjo žiaurių,

Broliai lietuviai kaip motiną gynė

Tave nuo tironų visų.

 

Buvai prislėgta tu tankų vikšrais,

Ir bombų buvai sudraskyta,

Kentėjai ir laukei, kad laikas ateis,

Kai trispalvėm būsi kaišyta.

 

Tu – Nemunas žilas, Neris – tu srauni

Su lino akim mėlynom,

Visų numylėta Tėvynė brangi,

Sudėta motulės dainon.

Kur tu

Tada gegužė buvo,

Visur viskas žaliavo.

Krivliakan dešimt metų

Gegutė sukūkavo.

 

Tu pamatei Krivliaką,

Gūdžius, tamsius miškus,

Grėsmingą Janisiejų,

Ir jo stačius krantus.

 

Čia rūtų tu nesėsi,

Lelijos nežydės,

O tremtinės likimas

Visur tave lydės.

 

Iki juosmens per sniegą

Klampojai į miškus,

Kad gautum kąsnį duonos,

Plukdei upe sielius.

 

Bet upė Janisiejus

Su dideliu trenksmu,

Griebęs tave su sieliais,

Pakišo po ledu.

 

Nežinom tavo kapo,

Neradom palaikų,

Nedegs vaško žvakutės

Dienoj Visų šventų.

Tremtinės rauda

Sakyk, gegule – raibas paukšteli,

Kam skaičiavai man šitiek metelių,

Kad nematyčiau aš tėviškėlės,

Kad negirdėčiau aš motinėlės?

 

Sakyk, gegule – miško paukšteli,

Dėl ko jie vežė į svečią šalį?

Ar nemokėjau drobelių austi,

Ar nemokėjau veidelio prausti?

 

Seni tėveliai vertė išmokti,

Kasas supinti ir dailiai šokti,

O motinėlė mane mokino

Išaust drobeles iš gelsvo lino.

 

Tai lėk, gegule, į tėvų šalį,

Surask, gegule, mamą, tėvelį.

Jiems pasakyk, raibas paukšteli,

Kaip sunkiai dirba čia jų dukrelė.

 

Miške per dieną rąstus nešioja,

Pernakt ant gultų gailiai dejuoja,

Rankas ir kojas nuo šalčio gelia,

Taip pasakyk jiems, raiba gegele.

Related posts