Romualdas Černeckis 
Šaškių turnyre Gražinos Steckevičienės sukaktuvėms paminėti
Kovo 11 – ąją šaškių didmeistris Anatolijus Šugajevas ir Vievio kultūros centras (VKC, Audronė Stepankevičiūtė) kartu su rėmėjais Elektrėnų savivaldybe (meras Kęstutis Vaitukaitis) bei krašto sporto centru (Alfredas Vainauskas) surengė tradicinį šaškių turnyrą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir pirmosios Lietuvos moterų paprastųjų šaškių čempionės vievietės Gražinos Steckevičienės 85 metų sukaktuvėms paminėti.
Turnyre
Šventinį renginį, kuriame dalyvavo 15 žaidėjų iš Elektrėnų, Jonavos, Kaišiadorių bei Trakų, pradėjo šios sporto šakos didmeistris elektrėniškis Anatolijus Šugajevas, pristatęs varžytis pasiruošusius šaškininkus.
Tada G. Steckevičienę pasveikino K. Vaitukaitis, Elektrėnų savivaldybės sporto centro vadovas A. Vainauskas, seniūnas Zenonas Pukėnas, VKC direktorė Audronė Stepankevičiūtė, kiti svečiai bei artimieji. Meras simboliškai sužaidė su sukaktuvininke šaškių partiją. Visi garsiajai šaškininkės garbei sutraukė „Ilgiausių metų“.
Minimose varžybose pirmąją vietą užėmė Gražinos anūkas Žilvinas Steckevičius (Kaišiadorys), antrąją – Kęstutis Blaževičius (Trakų r.), trečiąją – A. Šugajevas (Elektrėnai). Visi šaškininkai buvo apdovanoti.
Apie sukaktuvininkę
Kovo 11 – ąją savo gimtadienį šventusią anksčiau Lietuvą garsinusią šaškininkę G. Steckevičienę (Venskevičiūtę) pažįstu senokai, tad ji ne kartą prisiminusi savo gyvenimą.
Gražina gimė ir užaugo Vievyje. „Esu dukra to, kurį paties bulius subadė“, – sakosi senbuviams. Kaip besikalbant prisiminė, tėvelis Ignas buvo ūkininkas ir 1936 m. žuvo nuo užauginto buliaus. Vėliau atžalomis, t.y. keturiomis dukromis ir sūnumi, rūpinosi mama Emilija.
Steckevičienė papasakojo, kad paprastosiomis (rusiškomis) šaškėmis žaidė nuo mažumės. Jokių knygų tuo klausimu tada neskaičiuosi, su jokiomis teorijomis nesusipažinusi – tiesiog padėjo įgimti gabumai. Kas be ko, gražią sukaktį šventusi moteris neužmiršo atvejo, kaip dar vaikystėje brolis Liudvikas, nupjovęs kelias lazdyno šakas, iš jų išdrožė minimo žaidimo ritinėlius bei su draugais juos perkėlinėjo ant faneros lakšto. Vėliau pradinukę „stumdyti“ pramokė vyresnis mokslo draugas.
Pokario laikotarpyje Gražina žinių siekė tuometinėje Kauno antrojoje mergaičių gimnazijoje, bet šeimai pritrūkus lėšų grįžo į Vievį ir 1950 m. ji padėjo dirbti miesto bibliotekoje, kur vyrai paprastai skaitė laikraščius, žurnalus, o ir žaidė šaškėmis bei šachmatais. Šitaip išsiugdė aprašomą pomėgį.
Iš pradžių rungėsi Vievio miesto komandoje. G. Steckevičienės atmintyje išliko 1954 metų sykis, kai prie šaškių lentos lošti atsisėdęs orus vyras pradėjo replikuoti, jog miestas neturi žaidėjų, tad pasodino ją….ir pralošė, kaip dažnai būna.
Kolegos tuometinėse tarprajoninėse varžybose pastebėjo, kad mergaičiukė šaškes gerai „stumdo“ ir ją pasiėmė varžytis tarp moterų, nors ši ir šaškininkams vyrams nepasiduodavo….
Puikių rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Antai 1955 metais šalies rusiškų šaškių kaimo jaunimo pirmenybėse pakilo ant garbės pjedestalo ir kaip nugalėtoja pateko į visasąjungines varžybas Kostromoje, kur užėmė penktą vietą. Tokio pobūdžio renginyje Taškente žaidė dar sėkmingiau. Tuo tarpu 1959 m. gegužės 14 d. Šiauliuose vykusiame I Lietuvos moterų šaškių čempionate (tada pašnekovė priklausė savanoriškai sporto draugijai „Nemunas“) iškovojo respublikos čempionės vardą. Žodžiu, daug apdovanojimų turinčiai garbiai moteriai atminti yra ką!
Žinoma, sukūrus šeimą reikėjo auginti vaikus, todėl pomėgiu rimtai užsiimti neturėjo laiko. Tarp kitko, sudominti tokiu hobiu bandė ir savo atžalas, bet tie iš karto norėjo ženklių rezultatų. Jubiliatė, beje, pasidžiaugė, kad jos pėdomis pasekė nūnai gerai žaidžiąs Kaišiadoryse gyvenantis anūkas Žilvinas Steckevičius.
Beje, praėjus kuriam laikui Gražina vėl žaidė iki 2008 m., kol ją pakeitė jaunesnė Birutė Kazlauskienė. Sukaktuvininkė buvo Elektrėnų šaškių komandos rinktinės narė ir ne vienerius metus varžėsi „Žalgirio“ sporto draugijos tradicinėse žiemos žaidynėse.
Nuotraukos:
