www.dirst.lt: „…Jo mintys liko,/ Draugų artimųjų sielų gelmėse“

Romualdas Černeckis 

www.dirst.lt: „…jo mintys liko,/ Draugų artimųjų sielų gelmėse“

Netiesa, kad kūrėjas numiršta,

Atminties nepalikęs apie save.

Realijos liudija – jo mintys liko,

Draugų, artimųjų sielų gelmėse.

Černeckis „Ketureilis kūrėjui“

Su Kęstučiu Rėkliu draugavome. Kai susitikdavome, aptardavome būties realijas. Jis dažnai skaitydavo savo naujus eilėraščius.

Deja, gyvenimas nėra begalinis – žmogui tenka palikti šią ašarų pakalnę. Bet kūrėjo mūza nemari.

Ir nūnai neretai susitinkame Kęstučio minčių gausybėje. Štai keletas jo eiliuotų perlų:

Jie išėjo

Išėjo Maironis, Čiurlionis,

Brazdžionis – tautos švyturiai.

O kas bepaliko?

Prie piliakalnių stovim, kur augę šitie

ąžuolai.

Viršūnės, nugairintos vėjų,

Nuskurdo, nupliko,

Ir veltui beieškom žvaigždžių

praeities.

Jos krito žemyn, užgesti galėjo,

Užmiršome juos, šlovinti niekalą

puolę,

Kuris kaip akmuo nuo kalno

žemyn nuriedėjo.

Vėl stovim pakalnėj, ištiesę

rankas,

Lietuviu kas likęs, tartum skauda

širdis.

Dar tikim: šviesuoliai sugrįš mūs gyventi,

Kai kalne liepsnos praeities vėl

Perkūno ugnis.

Gal nekvailiokim

Jūs būbnijat vis apie aukštumas nebūtas.

O aš, matyt, esu pilkos žemelės vaikas.

Ir jūs, išpuikėliai, ne kitokie,

Visiems atsikvošėt ateina laikas.

Rašyti pasakas palikite vaikams,

Sapnai ir pasakos – jų tikras turtas.

Juos dar vilioja, kviečia nebūtis,

Gyvenimas tebėra jiems užburtas.

Visi mes pragyvenome vaikų laikus,

Prakąstos visos jau pasaulio tiesos.

Kiek tik pajėgiam, stiprinkim namus,

Tegu žėruoja tikros žemės šviesos. 

Laikelis bėga

Kai pažvelgsi – keistoka: septyniasdešimt septyneri,

Dievuliui leidus, dar galvelė nenupliko.

Vis juda protas, makaulė netuščia,

Tarytum smegenys visi išliko.

Tai ir liūdėti, graužtis nemanau,

Palikęs vienas – daineles užtraukiu.

Tėvynės padėtis tik jaudina mane,

Klastingos išdavystės iš Europos laukiu.

Kaip nesidžiaugt – pražydo dobilėliai po langais,

Pailsusi bitelė atsipūst ant delno sėda.

Tik va, valdyti šalį niekšai susitelks,

Prieš savo protėvius ir vėl bus gėda.

Siūbuojant laikui, nelaboji neužtruks,

Manęs jau nebebus, bet auga, kyla vaikas.

Prarijus mus Europa išsipūs,

Kalbės vaikai: senelis buvo paikas.

Gal išgirs

Einu, užlipsiu ant aukščiausio kalno,

Vardu TĖVULĮ šauksiu – gal išgirs (nebars)?

Gal pavedžios mane plačiu KŪRĖJO delnu,

Kur rasti gėrio upę, gal patars?

Kur tūno užmiršti žmogaus kartų vaidai?

Kur žmonės darbu džiaugiasi ir gėryje gyvena?

Kur visos negandos jau paliktos seniai?

Kur piktą praeitį tik pasakose mena?

Te tampa ainiai žmonėmis dorais,

Kad savo kraštą širdyje pamiltų,

Kad puoštų šalį atliktais darbais,

Tėvynė LIETUVA kad niekada nemirtų.

Manau, kad taikliai bei stipriai parašyta. Šaltinis: Kęstutis Rėklys, Kristina Kvetkovskytė, Juozapas Kulvinskas „Lemtis“ (poezijos ir prozos rinkinėlis)

Related posts