BŪTIS: KŪRYBA
VAISTAŽODŽIAI XV
JERONIMAS LAUCIUS, rašytojas, lektorius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas
2019 – 11 – 24
Pokalbis su kepure
Jis dabar jau nebepamena, kas davė jam patarimą, kad jei neturi su kuo pasitarti, tai gali nusiimti kepurę ir su ja pasikalbėti.
Patarimas jam patiko. Kadangi su žmonėmis jis susitikdavo tik prabėgomis, tai ir pasikalbėti su bet kuo tapo vis sunkiau. Ką besakyti apie žmones, kai ir pats gyvenimas jį užkliudydavo tik prabėgomis.
Gyvenimo, kaip ir žmonių, nesulaikysi, nesustabdysi nuo įprasto lėkimo. Rodos, pati lemtis iš dienų ir rūpesčių susisukusi sau botagą, vaikė visas jo dienotvarkes dulkėtais gyvenimo keliais, neleisdama nieko pakeisti pagal savo valią.
Tik nusiėmęs kepurę, tik abiem rankomis į ją įsitvėręs, jis galėjo nors trumpam sulaikyti lemties primestą bėgsmą ir išsikalbėti tol, kol išlaikys rankose kepurę.
Deja, to gyvenimą naujai įprasminusio atradimo niekas nepriėmė. Visi taip skubėjo, kad nerado laiko pasikalbėti net su savo kepurėmis.
Jam beliko tik svajoti, jog kada nors susirinks keli jo geriausi draugai, nusiims kepures ir, galbūt pirmą kartą, visi nuoširdžiai pasikalbės.
Jie net atsisveikindami iš rankų nepaleis kepurių, kurias, kaip kiti traškančius ausinukus, užsidės tik išėję į pilnas skubančių žmonių gatves.
