BŪTIS: KŪRYBA // VAISTAŽODŽIAI XXII # 2019 – 12 – 01

BŪTIS: KŪRYBA 

VAISTAŽODŽIAI XXII

JERONIMAS LAUCIUS, rašytojas, lektorius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas 

2019 – 12 – 01

Taip baigiasi pasakos

Mišką jau seniai apgaubė sutemos, o paklydę vaikai vis neranda kelio į namus. Broliukas ramina sesutę ir sugalvoja įlipti į aukštą medį.

Miško tolumoje jis pamato žiburėlį ir abu nubėga link jo.

Duris atidaro Žiburėlio fėja. Ji pakviečia vaikus į vidų, pavaišina aviečių arbata, paguldo į minkštą patalą, o ryte juos palydi į kelią.

Vaikai, nešini miško uogų ir grybų kraitelėmis laimingi grįžta į namus.

Tai neišdildoma jo vaikystės pasaka-nepasaka…

Dabar jis jau pražilęs. Seniai užaugo vaikai. O vakar, po trijų dienų klajonių miške, pagaliau sugrįžo paklydę jo anūkai.

Jiedu nepastebėjo, kada sutemo. O kai apsidairė, suprato, kad paklydo.

Ilgai klaidžioję, jie rado takelį, kuriuo bėgdami netikėtai pamatė žiburėlį. Išsigandę abu lyg sutarę puolė į girios tankmę ir glausdamiesi vienas prie kito iki ryto pasakojo girdėtas istorijas apie plėšikus, žmonių žiaurumus, apie pagrobtus ar atiminėjamus iš tėvų vaikus.

Tris dienas bijodami sutikti žmonių, vengdami kelių ir takelių, pagaliau nei užpulti, nei pagrobti jiedu laimingai pasiekė namus.

P. S. Kadangi apie šį įvykį niekas niekam nepaskundė, tai vaikučių iš mylinčių tėvų niekas neatėmė. Tą laimingą istoriją galite pasiųsti visiems „Vaikų teisių apsaugos tarnybos“ skyriams. Tai gali sušildyti jų darbuotojų likusias sielas. Jeigu jiems aprašysite konkrečias panašias, laimingai pasibaigusias istorijas, niekada nerašykite pavardžių, adresų.

Toks gyvenimas.

Jau be Žiburėlio fėjos, kuri laimingųjų kažkur vis dar laukia.

Related posts