SENJORŲ DIENOS/KELININKAI/KŪRYBA
KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO
IŠTAKŲ IKI DABARTIES
„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES, IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“
(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)
2020 – 02 – 04
Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.
Provincija – ne geografinė, o dvasinė būsena
Užklupus negandoms, ištikus vargams ar bėdoms, žmogus tarsi susitraukia į giliai užslėptą savo sielos kertę, kur parimsta ties ten esančiu svarbiausiu savo stiprybės ir jėgos šaltiniu. Pasisėmęs iš ten trykštančios gyvasties, jis vėl pakyla su nauju ryžtu ir jėga žengti gyvenimo keliu toliau. Jis daro viską, kad tas šaltinis trykštų ir lietųsi į jį visą, o per tai ir į supantį pasaulį. Tuomet jokios negandos nebaisios, žmogus nuolat laiminamas ir gyvena pilnatvėje.
Taip atsitinka ne tik su žmonėmis, bet ir su tautomis. Šios, kiekviena turinčios savo kalbą, būdą, pasaulio supratimą, kaip ir kiekvienas žmogus su skirtingomis mintimis, troškimais, jausmais, vis kitokios. Taip jau Aukščiausiojo sutvarkyta, kad vargu ar besurasi du vienodus žmones ar dvi vienodas tautas. Tautos dvasią sudaro jos žmonių dvasia. Kai tautą ištinka sunkūs laikai, šioji stiprybės ir gyvasties semtis krypsta prie esmingosios versmės. O ši, stiprindama ir neleisdama tautai sunykti, trykšta iš kilnių ir susivokusių žmonių dvasios. Iš ten, kur tokių žmonių daugiausia iš geriausios vietos jiems būti. Tautai palaimingai gyvenant, jos žydėjimas taip pat iš šios vietos persiduoda. Ji yra vyraujanti ir esminė tautos gyvasties bei veikimo vieta. Lietuvių tautoje kertinis tokių žmonių ir tautos dvasios galių įkvėpimo telkinys visais laikais yra ir buvo senasis KAIMAS.
„Kaimas“ – platus žodis. Tegul dabar, siekiant paprastumo, jis reiškia ir sodžių, ir vienkiemį, ir ūlyčią, ir visus kitus įmanomus nusidavimus. Kokiame tik kaimo pavidale žmogus begyventų, jis yra arčiausiai GAMTOS. Kaimas – tai vieta, kur vyrauja žmogaus harmonija su gamta ir betarpiškas artumas motinai ŽEMEI. Visa, kas yra Gamta: augmenija, gyvūnija, akmenys, vandenys, dangus, žemė, ugnis – yra ne tik Dievo kūrinys. Tas pats Dievas, esantis kiekvienoje Gamtos kruopelėje, apreiškiantis darnios ir amžinos GYVASTIES dėsnius.
Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos – Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi, neniekindamas ir nenaikindamas jokių jo apsireiškimų. Esant tokiam ryšiui, žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Kaip kiekvienas Gamtos kūrinys turi savo vardą, vietą pasaulyje, ypatumus ir įpročius, taip sąmoningas žmogus jaučia bei brangina savo Tėviškę ir Tėvynę, godoja ir puoselėja protėvių papročius, tikėjimą bei kultūrą. Jie, lyg Šventoji Ugnis, plazdanti tautos kraujyje ir dvasioje, su didžiausia goda perduodama iš kartos į kartą. Kol ji pakiliai plazdena, tol ta tauta, skaisčia liepsna pasišviesdama, gali sėkmingai žengti ateitin, tamsumos ir negandos josios šviesos bus išsklaidyti ir niekad neapvils.
Kaimas išgelbėjo tautiškumą ir valstybingumą. Kai esti darna su Gamta, šventa jos pajauta, paprastas gyvenimas šalia jos arba joje (kūrenant namų židinį, semiant vandenį iš girkščiojančio šaltinio, saikingai ragaujant įdirbtos žemės dovanas rytą ir vakarą Saulę pagerbiant dvasiškai, vis skaidrėja. O iš jos – pačios stipriausios – didžiausias pajėgumas klestėti ir gyvuoti visai tautai persiduoda. Todėl kiek tik kartų mūsų tauta buvo aršiausiai puolama ir gniuždoma, kad, rodos, jau jokios vilties išlikti nėra, tiek kartų atspirtis ir viltis buvo randama ne kur kitur, o tik kaime. Kiek kartų tautos savastis, kalba, tradicijos buvo, rodos, galutinai sunaikinamos, tiek kartų jos vis atgimdavo, prisikeldavo ir nauja jėga grįždavo būtent iš kaimo, kuriame net juodžiausiu tautai metu buvo puoselėjamos.
Istorijos bėgyje Baltų tikėjimas (atkaklus dvasinių vertybių, išminties puoselėjimas, žmogaus, Gamtos, Dievo darnaus ryšio tvirtinimas) nuo svetimos religijos nešėjų patyrė daug skaudžių smūgių. Pažeidus pagrindinį tikėjimą, prievarta primetus svetimą religiją ir kultūrą, tauta ėmė silpti, neteko dvasios galių, nes iškiliausi ir dvasingiausi buvo žudomi ir ujami. Nujausdami, kur slypi tautos galybės syvai, atėjūnai gesino Šventąją ugnį, ėmė niekinti ir nirtulingai naikinti Gamtą: kirsti seniausius medžius, ištisas girias, skaldyti akmenis, užkasinėti šaltinius, žudyti gyvius ir, žinoma, statyti mūrines pilis, miestus – gamtos paneigimo ir atsiribojimo vietas. Tą patį iki nūdienos laikų daro ir visi niekdariai, siekiantys pražudyti tautą, pakirsti jos gyvastį. Tačiau senoji Baltų kultūra ir tikėjimas nežuvo, nes nežuvo ir senasis baltiškas kaimas. Sugriovus aukurus, Šventoji Ugnis toliau rusena kaimo trobų krosnyse ir ten gyvenančių širdyse. Senieji dievai ir niekad reikšmės nenustojančios dorovinės vertybės alsuoja pasakose, skamba prakilniose giesmėse, kaip tvaskūs žemčiūgai žėruoja paprastame kaimo gyvenime. Plėšriausi priešai to nesugebėjo sunaikinti.
Kaimas gelbėjo tamsiais lenkinimo, rusinimo laikais, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Narsūs knygnešiai, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, nešė lietuviškas knygas, laikraščius iš kaimo į kaimą, ten juos slėpė ir platino. Motinos lietuvės jaukiose trobelėse, patyliukais spragsint ugnies liepsnelei, mokė savo vaikus gimtosios kalbos ir rašto. Sovietų jungui ant tautos pečių gulus, kilniausi ir šviesiausi lietuviai miško broliais tapo. Kęsdami didelį vargą, aukodami savo ir artimųjų gyvybes, jie siekė laisvės Tėvynei, šviesio būties savojoje žemėje. Laisvės kovos įkvėpimas ir palaikymas vėlgi sruvo iš kaimo. Kaimas, kaip ir giria, maitino, slėpė ir stiprino. Ir tą jis daro visados, visais laikais, kai tik to reikia tautai. Garbė gyventi kaime!
Žmonijos istorija prasidėjo Afrikoje
Ar tiesa, kad žmonijos istorija prasidėjo Afrikoje? Šiuolaikinis mokslas mano, kad biologinė rūšis Homo Sapiens kilo iš Rytų Afrikos. Būtent čia Pietų Etiopijos arba Tanzanijos teritorijoje prieš daugelį tūkstantmečių gimė pirmasis žmogus, kurio genetinė ir fizinė sandora iš esmės atitiko dabartinę. Genetiniai tyrimai rodo, kad visi žmonės Žemėje yra kilę iš jo (tiksliau, iš jų, juk pirmųjų žmonių aiškiai buvo du). Ši porelė, kaip manoma, gyveno Rytų Afrikos savanos aukštoje žolėje maždaug prieš 200 tūkstančių metų. Abu mūsų proproprotėviai buvo juodaodžiai: pagal Glogerio taisyklę žmogaus odos pigmentacija priklauso nuo klimato (šilumos ir drėgmės). Taigi, Afrikoje gyvenę pirmieji žmonės turėjo būti tamsiaodžiai, kaip ir dabartiniai afrikiečiai. Mongoloidai ir europidai vidutinėse platumose, toli nuo ryškios saulės per tūkstantmečius savo pigmentą prarado. Bet tai atsitiko gerokai vėliau: tik praėjus šimtui tūkstančių metų po genetinių Adomo ir Ievos, jų palikuonys paliko Afriką ir išvyko į didžiąją kelionę po pasaulį.
Afrikoje senovėje egzistavo valstybės, galingumu pranokusios tuometines Europos karalystes. Pavyzdžiui, Gana, apie kurią arabai keliautojai rašė, kad „auksas ten auga kaip morkos, o renkamas jis ten saulei tekant“. Arba Malio imperija, kurios valdovas Kankanas Musa 1324 metais išvyko į piligriminę kelionę į Meką pasiėmęs maždaug 13 tonų aukso, skirto išdalinti Artimųjų Rytų miestų gyventojams. Po jo vizito geltonojo metalo kaina Egipte ir Artimuosiuose Rytuose nukrito mažiausiai dešimtmečiui. O didžiausia Vakarų Afrikoje Songajaus imperija dydžiu pranoko visą Vakarų Europą. Rytų Afrikoje klestėjo Etiopija, miestai – valstybės Zanzibaras ir Kilva, pietuose – Kongo ir Monotapos valstybės. Prieš europiečiams pradedant dalintis Afriką, žemyne buvo ne mažiau kaip 40 valstybių – beveik tiek pat, kiek šiandien. Vystantis kitoms Europos ir Azijos valstybėms Afrikos žmonės buvo išvežami vergauti. Paprastai įvardijamas skaičius: 10-12 milijonų žmonių, parduotų į vergiją XVI-XIX a. Tikslūs skaičiai vargu ar gali būti nustatyti, juolab ne mažiau 10-12 proc. vergų mirdavo kelionėje per vandenyną, Bet nelaimingieji buvo vežami ne tik į Amerikos plantacijas, bet ir į Persiją, Arabiją ir Indiją, į Egiptą ir Artimuosius Rytus: beveik 90 proc. eunuchų, labai vertinamų sultonų ir emyrų rūmuose, buvo gabenami mainais į ginklus iš Kanemo – Bornu imperijos, plytėjusios aplink Čado ežerą. Europos valstybės retai grobdavo vergus savarankiškai – nebuvo tokios būtinybės. Juk juos noriai pardavinėdavo pajūrio valstybėlių ir genčių vadai, puikiai suprasdavę, kad savo žmones siunčia į amžiną katorgą arba mirtį. Afrikoje vergovė apskritai nebuvo laikoma nusikaltimu, ši tradicija egzistavo tūkstantmečius ir nutrūko tik tada, kai XIX a. viduryje prekyba žmonėmis buvo uždrausta Anglijoje ir Prancūzijoje, o paskui JAV. Paskutinė šalis, kurioje buvo panaikinta vergovė, buvo Etiopija. Tai įvyko tik 1942 m. Bet ir šiandien kai kuriuose žemyno rajonuose egzistuoja buitinė vergija.
Afrikoje yra daug tautų ir kalbų. Šiuolaikinis mokslas žemyne priskaičiuoja ne mažiau kaip 2000 savarankiškų kalbų, o daugelis jų dar gerai neištyrinėtos. Neretai viena kalba šneka vos penki ar šeši kaimai, o kai kuriose nedidelėse valstybėse, kaip Kamerūnas, gyvena tautelės, kalbančios šimtais kalbų. O tautelių (arba atskirų etninių grupių) Afrikoje gali būti dukart ar triskart daugiau. Todėl nekeista, kad dauguma afrikiečių nuo vaikystės laisvai kalba keliomis kalbomis: gimtąja, keliomis kaimynų, prestižine viso regiono kalba, taip pat kolonijine – anglų, prancūzų arba portugalų, kuria dėstoma mokyklose ir vedamos televizijos laidos. Mokslininkai mano, kad visa ši kalbų įvairovė kilo vos iš keturių didžiųjų prokalbių. Kaip ir kalbų įvairovė, taip ir tikėjimų gausu.
Nors dabartinę Afriką beveik po lygiai pasidalino krikščionys ir musulmonai, nei vieni, nei kiti niekada nebuvo pamiršę savo senųjų tradicijų. Ir šiandien pagarba protėviams, gamtos dvasių (akmenų, medžių ir giraičių, upių ir ežerų), šventųjų toteminių gyvūnų garbinimas puikiai dera su bažnyčios ar mečetės lankymu. Afrikietis pasaulio nedalija į natūralų ir antgamtinį. Šios sąvokos jam tiesiog neegzistuoja: dievų, dvasių, žmonių ir gyvūnų pasaulis jam yra viena. Taip, kai kurių būtybių nematysi, bet pasak vieno Ugandos gyventojo, „blakė taip pat nematoma, bet niekam neateina į galvą kalbėti apie jos antgamtiškumą“.
Praktiškai visos nelaimės, užgriūvančios žmogų, šeimą, miestą ar valstybę, Afrikoje iki šiol yra siejamos su burtais – kažkas iš nedraugų panaudojo juodąją magiją. Šis paprasta paaiškinimas, kad ir kaip keista, išties padeda ne tik suprasti pasaulį, bet ir įveikti sunkumus. Manydami, kad yra užkerėti, žmonės neretai miršta tiesiog iš baimės, o po „gydymo“ procedūros, kurią atlieka gerasis burtininkas (ji pasižymi stipriu psichoterapiniu poveikiu), jie būtinai patiki išgysią. Su kerėjimu negali susidoroti net XXI amžius. Daugybėje šalių raganavimas yra oficialiai uždraustas, kai kur burtininkai yra persekiojami kaip tikri nusikaltėliai. Afrikos šalių vyriausybės steigia specialias „raganų stovyklas“, į kurias iš visų šalies kampelių suveža kerėtojus ir kerėtojas, artimųjų išvarytus iš namų. Burtininkų dažnai randama tarp neįgaliųjų, raišųjų, kurčiųjų, jais neišvengiamai bus laikomi albinosai ir net dvyniai.
Dar neseniai visuomenė akyse visos ligos buvo nublankusios prieš Ebolos karštinę, bet sunkiausios ligos žemyne, kaip ir anksčiau, yra maliarija, geltonasis drugys, šiltinė, miego liga, amebiozė, šistomatozė ir, aišku, AIDS – pagal jos paplitimą Afrika pirmauja tarp žemynų. Daugumos ligų (vidurių šiltinės ir geltonojo drugio) galima išvengti pasiskiepijus, Bet, pavyzdžiui, skiepų nuo maliarijos nėra, ir kasmet nuo jos miršta 1,5 – 3,0 mln. Žmonių. Tai yra 15 kartų daugiau negu nuo AIDS. Tripanosomozą, arba miego ligą, perneša musė CėCė. Šiuolaikinė medicina turi veiksmingų vaistų nuo šios ligos, be to, musę CėCė galima nubaidyti repelentais, ar tiesiog laisvais baltais drabužiais. Kita garsi Afrikos liga – amebiozė. Jos sukėlėją lengva praryti geriant nevirintą vandenį. Todėl Afrikoje reikia būti atsargiems su vandeniu –gerti tik parduodamą parduotuvėse arba virinti. Šiandien pasaulyje yra apie 34 mln. infekuotų ŽIV, du trečdaliai jų gyvena Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Laimė, ligos pikas jau praėjo ir užkrėstųjų skaičius mažėja.
Pirmieji žmonės (40 000 m.pr.Kr.)
Žmogiškųjų būtybių būta jau prieš 3 milijonus metų, bet žmonės, kurių smegenys funkcionavo kaip mūsų, pasirodė tik prieš 40 000 metų. Jie jau kūrė meną, o gal ir susikalbėti mokėjo.
Pirmieji į žmones panašūs padarai, arba hominidai, vadinami austrapolitekais. Tobulesni hominidai, vadinami Homo erectus (stačias žmogus). Mokėjo pasidaryti akmeninius įrankius, įkurti ugnį ir vaikščiojo stati. Bet jų smegenys buvo mažos. Pirmieji tikri žmonės, vadinami Homo habilis (sumanusis žmogus), atsirado Afrikoje maždaug prieš du milijonus metų.
Prieš 20 0000 metų atsirado panašūs į šiuolaikinius žmones neandertaliečiai – Homo sapiens (protingas žmogus) porūšis. Jie buvo prisitaikę prie šalto klimato ir apgyveno šiaurės Europą, kuri per ledynmečius dažnai apledėdavo.
Tiesioginiai dabartinių žmonių protėviai Homo sapiens, arba kromanjoniečiai, atsirado prieš kokius 38 000 metų. Prieš 35 000 metų, kai jūros lygis buvo daug žemesnis, žmonės iš Azijos nukeliavo į Šiaurės Ameriką, nes Beringo sąsiauris buvo virtęs sąsmauka.
Netrukus pirmieji žmonės atsikraustė į Australiją (irgi iš Azijos), irgi sausuma, nors dalį kelio turbūt plaukė valtimis.
Kromanjoniečiai mokėjo ne tik statyti būstus ir siūtis drabužius, bet ir daryti įrankius ir ginklus, kartais gana sudėtingus. Be to, jie kūrė meną. Urvų sienų, kaip antai Lasko (Prancūzija), piešiniuose pavaizduoti gyvūnai, kuriuos jie medžiojo arba dirbo su jais.
Galimas daiktas, kad urvų tapyba susijusi su medžioklės burtais ir ritualais. Žmonės grupėmis dėl mėsos ir kailių persekiojo stambius žvėris, kaip antai stumbrus ir mamutus, laukinius arklius. Įvarydavo juos į siaurą tarpeklį ir nudobdavo arba priversdavo šokti nuo stačių uolų ir pribaigdavo.
Kromanjoniečiai raižė kauluose, iltyse ar raguose šiaurinių elnių, stumbrų ir arklių atvaizdus. Dabartinės Prancūzijos teritorijoje rasta prieš 25 000 metų iš dramblio kaulo išdrožta moters galvutė – galbūt pirmas portretas pasaulyje.
Pirmieji žemdirbiai
10 000 m. pr.Kr. pasibaigė paskutinis ledynmetis, klimatas atšilo, aplinka ėmė keistis. Žmonės pradėjo auginti gyvulius ir dirbti žemę. Daugiausia buvo auginama kviečių ir miežių, ariama arklais su raginiais, kauliniais ar akmeniniais noragais. Arklu žemė buvo verčiama į abi puses ir purenama, bet vaga neapverčiama. Javai buvo pjaunami lenktomis titnago skeltėmis su mediniais kotais.
Sukultūrinę kai kuriuos augalus, žmonės prisijaukino ir laukinius gyvūnus. Seniausias, XII – VII tūkstantmetyje per. Kr. prijaukintas naminis gyvulys – šuo. Laukinius šuns protėvius prie žmonių gyvenviečių traukė maisto atliekos, todėl juos prijaukinti buvo lengva. Šuo padėjo žmogui medžioti ir ganyti bandą.
Pirmieji žemdirbiai gyveno Derlingajame Pusmėnulyje, kuris driekėsi nuo Nilo slėnio iki Mesopotamijos (dabartinio Irako), Eufrato ir Tigro slėnių, aprėpdamas Izraelį ir Libaną.
Žemdirbystė sukėlė didžiules permainas. Dabar žmonės gyveno sėsliai, greta pasėlių ir bandų, atsirado pirmosios nuolatinės gyvenvietės, todėl namai buvo statomi taip, kad laikytų ilgai. V tūkstantmetyje per. Kr. Europoje stovėjo daug ilgų stačiakampių rąstų trobų aukštais šiaudiniais stogais. Viduje buvo židinys šildytis ir valgiui virti, o pertvaros dalijo namą į keletą kambarių.
Kitas svarbus išradimas – kanalai, kasami karštuose sausuose Artimuosiuose Rytuose dirbamiems laukams drėkinti. Egipto drėkinimo sistemą sudarė kanalų tinklas ir šadufai – svirtiniai įrenginiai, kuriais buvo semiamas vanduo.
(Bus daugiau)
