SENJORŲ DIENOS/KELININKAI/KŪRYBA

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)

2020 – 02 – 17

Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

Pirmieji keliai pasaulyje -vandeniu

Kelias – tai transporto priemonių bei žmonių eismui pritaikytas žemės paviršius arba oro erdvės ruožas. Deja, jis ne iš karto atsirado – civilizacijos pradžioje nesant sausumos kelių arba esant jiems prastiems dažniausiai buvo susisiekiama gamtos sukurtais keliais – upėmis, ežerais ir jūromis, ypač gabenant didesnius krovinių  kiekius.

Gamtos nugalėjimas ir erdvės įsisavinimas amžiams bėgant ugdė sugebėjimą kovoti: su stichijos jėga, žvėrimi ar savo artimu – savo ar svetimos genties atstovu. Būtent šita senovės žmogaus puolančioji agresija pasireiškia kuriantis didžiosioms imperijoms, kai vyksta klasinis susiskaldymas tarp bendruomenės narių. Šitos imperijos formavosi Nilo, Tigro, Eufrato, Janzos, Chuanche, Indo, Gango upių derlinguose slėniuose. Būtent čia gamta leido gerai įdirbti žemę ir gauti gausų derlių. Ir būtent čia buvo gamtos sukurti keliai – upės. Gyventojai kuriasi būtent čia, ir, laikui bėgant, atsiranda stambios socialinės santvarkos hierarchinės formos – despotiškos valstybės.

Šitose valstybėse žemdirbystės ūkiai yra kuriami irigacinėmis formomis. Žmonės ims statyti drėkinimo sistemas, nukreipiančias vandenį  ir sulaikančias jį po potvynių. Kanalų krantai, sutvirtinti grioviai ir tiltai tampa statybos objektu ir savotiškais susisiekimo keliais. Dar senovės graikai , turėję valstybes kaip miestus – poliusus, ima suvokti komunikacinių ryšių būtinybę. Tam tarnauja jūros keliai, tačiau graikai pirmieji pradėjo statyti ir sausumos kelius, kas buvo gana sudėtinga padaryti akmeningame uolienų grunte. Neveltui Heraklis pastatė kelią netoli ežero Bai: „…ir  šlovinamas sunkiai Herkuleso nutiestas kelias“, – sakė poetas Propercijus. Beje, senovės karalystės periodu, dar prieš pradedant statyti kanalus, egiptiečiai naudodavo Nilo intakų išdžiūvusias vagas.

Valdžia ir turtai, noras laikyti tautas pavergtas, rinkti iš jų duoklę, privertė faraonus kurti pastovių kelių sistemas, grindžiant kelius, statant nakvynės namus ir kasant šulinius. Tokia buvo kelio sausuma pradžia.

Romėnų paveldas

Romėnai tęsė senovės Graikijos architektūros tradicijas. Apie 200 m.pr.Kr. jie ėmė naudoti betoną ir pirmieji pradėjo statyti tikruosius kupolus. Be to, jų pastangomis Europą išraizgė kartais ir dabar naudojamų kelių tinklas. Romėnai išrado centrinį šildymą (hipokaustą), o viešosiose išvietėse įrengė kanalizaciją. „Pax Romana“, Romos taiką, palaikomą imperijos  kariuomenės užkariautose šalyse, XIX a. bandė  atkurti Britanijos imperiją.Didžiulį, per visą valstybę nusidriekusį kelių tinklą romėnai nutiesė veikiau politiniais ir kariniais negu prekybiniais sumetimais. Romėnų keliai stulbinamai tiesūs, jie jungia miestus nenukrypdami į pakelės kaimus. Buvo statomi tvirti arkiniai tiltai per slėnius. Kadangi keliai buvo puikūs, kariuomenę buvo galima greit permesti į reikiamą vietą. Daug šiek tiek pataisymų ir gudronuotų kelių naudojama iki šiol.

.Romos imperijos įkūrėjas Augustas Cezaris buvo pirmasis Romos imperatorius, jis valdė nuo 27 m. pr. m. e. iki mirties 14 m. e. metais. Valdant Augustui Cezariui visoje Romos imperijoje buvo nutiestas ypač gerų kelių tinklas. Imperatorius labai rūpinosi naujų kelių tiesimu ir senųjų gerinimu. Vėliau buvo nutiesti plentai iš Romos į Galiją, Ispaniją ir net Bizantiją, Mažąją Aziją, Siriją ir Reino link. Šiuos gerus plentus tiesė Romos legionieriai, padedami vergų ir belaisvių. Buvo nutiestas labai svarbus plentas į Nyderlandus. Jis ėjo per Alpių kalnus (25 m. pr. m. e.).

Romėnai tiesė kelius iš esmės karo tikslais, bet čia keliai, skirtingai nei Persijoje, tarnavo ir visiems šalies gyventojams. Jie buvo svarbūs imperijos politiniam ir ekonominiam gyvenimui, nešė civilizaciją. Todėl jie buvo kapitališkai, jiems sunaudota  labai daug akmens medžiagos, o darbo jėga buvo pigi – vergai.

Romėnų kelio tiesimas ir jo konstrukcija 

Romėnai nutiesė 29 kelius, einančius nuo imperijos sostinės į atkampiausias šalies provincijas. Iki pat imperijos žlugimo egzistavo 80 tūkstančių kilometrų akmeninių kelių (jų plotis vidutiniškai buvo nuo 2 iki daugiau kaip 4 metrų), o antraeilių žvyro kelių buvo apie 300 tūkstančių kilometrų.

Romėnų kelių konstrukciją sudarė keturi pagrindiniai sluoksniai. Kelias buvo tiesiamas ant 30 cm storio didelių akmenų pagrindo, ant kurio buvo klojamas skiediniu surištas skaldos ar smulkių akmenukų sluoksnis. Buvo išskiriamos trys kelio juostos – vidurinioji dengiama plokščiais akmenimis, o kraštinės – žvyro sluoksniu. Tokia solidi konstrukcija buvo reikalinga pagal kelio paskirtį – juo keliaudavo kareivių legionai su sunkia stovyklų įranga ir galingomis apgulties mašinomis.

Vienas iš seniausių kelių buvo Via Appia, jungęs Romą su Kapuja. Tas kelias vėliau buvo pratęstas iki Brundisiumo, ir jo ilgis siekė 550 km, o vidutinis plotis 8 m. Šio kelio plotis toks, kad jame gali prasilenkti du priešpriešiais judantys vežimai, ir iš visų kelių jis labiausiai išsiskiria. Jo fragmentas, išlikęs netoli Romos, buvo etalonas, iš kurio vėliau buvo sprendžiama apie romėnų kelius. Įdomus ir tokio kelio konstrukcijos bruožas – tai iš abiejų pusių pastatyti akmenys, kad raitiems keliautojams būtų lengviau užlipti ant arklio.

Kelių tiesimą romėnai reguliavo teisiškai. Jau 123 m. pr. m. e. buvo priimtas kelių planavimo ir tiesimo įstatymas, kuriame preciziškai buvo nurodyta netgi tai, kokio pločio turi būti kelias ir kokiu būdu turi būti nuvedamas nuo kelio vanduo. Teisės aktas buvo papildytas 183 m. e. m. Komoduso (Commodus) aktu. Buvo įvesta taisyklė žymėti atstumus akmeniniais stulpais; jie buvo statomi palei kelią ir žymėjo mylias. Buvo nustatyta, kad tūkstantis dvigubų žingsnių (passus) sudaro millarium (1481,5 m). Atstumai buvo matuojami nuo imperijos centrinio taško – Romos Forumo, ant kurio imperatoriaus Augusto laikais buvo pastatytas millarium aureum.

Tais laikais atsiranda ir kelių statytojo profesija. Herodotas, pasakodamas apie senovės  Graikijos valdovą Periklį, gyvenusį V a. iki m.e. praneša, kad amatininkų gretose, kurias Periklas atvedė į darbus, buvo ir „kelių statybininkai“.  Šitos profesijos stažas pagal rašytinius šaltinius turi jau 2500 metų. Apie tai IV a. iki m.e. kalba Aristotelis savo „Atėnų politikoje“:  Dar burtų pagalba išrenka tokius pareigūnus: penkis kelių statybininkus, kurie privalo taisyti kelius; jiems yra pavaldūs valdiški darbininkai“. Taigi, ši profesija buvo garbinga ir aukšto lygio.

Taigi, žmonių visuomenės vystymasis būtų neįmanomas be tokios erdvės įsisavinimo formos, kaip persikėlimai, komunikacijos,  kelių įrengimas. Ypač daug prie to prisidėjo senovės Romos valstybė, davusi pasauliui daug socialinės santvarkos ypatumų, technologijų ir kultūrą, įnešė didelį indėlį į kelių statybą. Romėnai puikiai suvokė kelią kaip savarankišką inžinerinį statinį, turintį ne tik dangą, bet ir pagrindą, drenažą, išgaubtą skersinį profilį. Daug amžių tarnavę romėnų keliai daugumai Europos, Azijos, Šiaurės Afrikos tautų tapo universalaus būsimų amžių komunikacinio tinklo įvaizdžiu.

Keliai, kaip ir miestai, turi savo ilgametę istoriją. Manoma, kad jie atsirado V tūkstantmetyje pr. m.e. ir neturėjo dangų. Kai kurie jų pelkėse, prieigose prie upių, brastų buvo grindžiami rąstais, akmenimis. Pradžioje keliai dažniausiai ėjo palei upes, nes pakrantėmis buvo lengviau keliauti. Tai rodo prie pastarųjų susikūrę miestai ir gyvenvietės.

Organizuotos kelių statybos pradžios negalima apibrėžti tam tikrais metais ar amžiumi. Tai buvo ilgas procesas, kuriame susijungė ir statybos technologijos, ir tam tikras gamybos organizavimo laipsnis, ir galimybė valdyti darbo jėgą. Tam atsirado galimybė rytų vergovinėse despotijose, kur ganėtinai buvo išvystyta akmens statybos technika: Asirijoje ir Babilone, Persijoje, Egipte. Judėjuje.Todėl senovės civilizacijos – faraonų Egiptas, Romos imperija, senovės Graikija ir Kinija – turėjo sukaupusios daug patirties, kaip įrengti įvairios paskirties kelius ir juos prižiūrėti. Galima sakyti, civilizacija žmones pasiekė keliais.

Žinoma, kad jau 2000 metais pr. m. e. puikūs keliai buvo Kretoje. Kretos gyventojai kelių pagrindą grindė iš akmenų, sumaišytų su gipsu, o ant viršaus klojo kruopščiai paruoštas akmens plokštes. Jau tada kelių tiesėjai suprato vandens nutekėjimo sistemos svarbą.

Kelio remontas 

Kiek kitaip keliai buvo plėtojami senovės Egipte. Pirmieji sausumos keliai atsirado kaip papildiniai prie labai išvystytų vandens kelių, kurių pagrindinis buvo Nilo upė. Seniausi sausumos keliai jungė šią šventa laikytą upę su gyvenvietėmis ir piramidžių bei šventyklų statybos vietomis. Pvz., kelias prie Cheopso piramidės buvo nutiestas apie 2600 metus pr. m. e. Atliekant archeologinius kasinėjimus Indijoje nustatyta, kad jau IV–III a. pr. m. e. sandūroje čia buvo tiesiami 21 m pločio keliai, grįsti akmeninėmis plokštėmis arba degtomis plytomis, kurios tarpusavyje buvo sujungiamos gipsu ar derva.

Įspūdingas kelių tinklas buvo sukurtas Persijoje valdant Darijui (521–485 m. pr. m. e.). Ypač buvo šlovinamas 2500 kilometrų ilgio vadinamasis Karališkasis kelias, jungęs Suzą ir Sardesą. Šalia kelio buvo sukurta tam tikra infrastruktūra – užeigos namai ir ganyklos keliautojų gyvuliams. Tačiau tuo keliu galėjo naudotis tik kariuomenė, kurjeriai, valdininkai ir karaliaus pavaldiniai. Paprastai visas kelias būdavo įveikiamas per 90 dienų, tai yra vidutiniškai per parą nukeliaujama 28 km. Tačiau karaliaus pasiuntiniai šį kelią įveikdavo daug greičiau.

Kinijoje nužymėti ir iš dalies sustiprinti keliai egzistavo jau apie 2300 m. pr. m. e. Sausumos keliai tuo metu papildė vandens kelius. Kaip rašoma mongolų kronikose, kinų keliai buvo tokie platūs, kad juose vienu metu galėjo prasilenkti devyni vežimai, vadinasi, jie buvo apie 14 metrų pločio. Vėliau, jau valdant imperatoriui Tsin Szy-Huangui (III a. pr. m. e.), buvo pradėta Didžiosios kinų sienos su daugybe bokštų, šaudymo angų ir vartų statyba. Šio monumentalaus statinio ilgis siekė 2450 kilometrų, sienos plotis apačioje buvo aštuoni, viršuje penki metrai, o aukštis kito nuo 11 iki 16 metrų. Be savo pagrindinės – gynybinės – paskirties, siena tarnavo kaip kelias, nuolatinis ir santykinai saugus, juo galėjo lygiagrečiai važiuoti du vežimai. Kai XIII a. italų keliautojas Markas Polas grįžo iš kelionės po Kiniją, europiečiai sužinojo, kad ten yra puikiai funkcionuojantis kelių tinklas, o keliai nutiesti iš akmens. Kai kuriuose miestuose gatvės buvo kruopščiai išgrįstos. Šalia kelių Kinijoje buvo sodinami medžiai, kurie vasarą mesdavo šešėlį, o žiemą pagal juos buvo galima nustatyti kryptį. Atrodo, šie kinų kelių aprašymai išpopuliarino kelių apželdinimą.

Kronikose rašoma, kad Babilone jau VIII a. pr. m. e. buvo akmenimis grįstas Šventasis kelias. Ten taip pat buvo pastatytas vienas iš seniausių pasaulyje tiltų – 300 m ilgio akmeninis tiltas per Eufrato upę.Senovės Graikijoje santykinai geri keliai buvo tik netoli šventų vietų – kad lengviau būtų judėti maldininkų minioms. Keliai, vedantys į Delfus ar Olimpiją, buvo iškloti rieduliais, bet šie keliai buvo vienos krypties, dėl to keliautojai dažnai konfliktuodavo. Keliai buvo skirti pėstiesiems ir nešuliniams galvijams.

 (Bus daugiau)