SENJORŲ DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)

2020 – 05 – 10

Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

Tiltų statyba

 Tiltas – tai jungtis paprastai tarp dviejų krantų. Bet jis turi ir simbolinę prasmę. Šia prasme tilto sąvoką vartojame gana plačiai. Antai, Romos popiežius vadinamas pontifex maximus – vyriausias tiltininkas ( lot. pons, pontis – tiltas). Popiežiui šis titulas atėjo iš Antikos laikų – Romos tiltus globojo vyriausias žynys. Dabar suprantama, kad popiežius yra tiltas – saitas tarp žmogaus ir Dievo.

Rašto šaltiniai mini tiltus VII tūkstantmetyje per. Kr. Štai 621 m. per. Kr. Užregistruotas pirmasis medinis tiltas per Tiberį, kuris vis paremontuojamas buvo naudojamas 900 metų. Romėnai statė ir akmeninius tiltus. Ypatingi jų tiltai – akvedukai, buvo skirti vandeniui iš kalnų tiekti. Vienas tokių akvedukų, pastatytas  14 m.po Kr., tebestovi Prancūzijos pietuose. Tai – didingasis triaukštis Pon diu Garo tiltas.

Jau nuo senų senovės tiltai statyti kariuomenei persikelti per vandens telkinius. Persų karalius Darijus Didysis savo šimtatūkstantinei kariuomenei nutiesė net 700 m ilgio plūdrųjį tiltą (atramoms naudotos valtys) per Bosforo sąsiaurį į Europą.

Žymūs karvedžiai Cezaris ir Hanibalas taip pat statė tiltus. Viduramžiais  romėnų tiltų statybos meną perėmė vienuoliai. Įvairiuose kraštuose jie kūrė tiltų statybos brolijas. Be to, vienuoliai saugojo per tiltus  važiuojančius keleivius nuo plėšikų ir galvažudžių. Viduramžių tiltai buvo su gynybos bokštais, koplytėlėmis, krautuvėlėmis, papuošti statulomis – prie tiltų virė to meto gyvenimas.

Akmenų tiltai

 Pirmasis tiltas per upę tikriausiai buvo audros nuverstas medis. Ši medžiaga tiltams naudojama nuo seniausių laikų. Ilgainiui medinės konstrukcijos smarkiai ištobulėjo. Įvairios lentų ir tašų santvaros, arkos, sudėtinės sijos buvo naudojamos tiltų konstrukcijoms iki šiol. Išmokta medį klijuoti, impregnuoti.

Vis dėlto tiltų pažanga labiausiai paspartino tai, kad XVIII a. jų statyboje pradėta naudoti metalą. Pirmasis ketinis arkinis tiltas buvo pastatytas  1776 m. Anglijoje. 1840 m. nutiestas pirmas plieninis tiltas. Arkinius tiltus vėliau pakeitė sijiniai, šiuos – kabantieji. Patogiausiais laikomi vantiniai ir mišrios konstrukcijos tiltai.

Daug kabančių milžiniškų tiltų yra pastatyta Amerikoje, tačiau ilgiausiasrtg tiltas šiuo metu yra Japonijoje. Tarp Honsiu ir Sikoku salų nutiestas 3911 m  ilgio (vidurinis tarpatrankis – 1991 m) Akaši Kaikijo tiltas.

Senosios Lietuvos tiltai

 Pirmą kartą lietuvių statytus tiltus mini eiliuotoji Livonijos kronika apie 1290 m.: „Kurše prie Talsių per upelį jie per naktį pastato tiltą“ (eil.11901). Kryžiuočių žvalgų pranešimuose XIV a. pabaigoje rašoma apie Varnalės tiltą Gargždų-Šiaulių vieškelyje. Čia pat minimas tiltas per Kražantę, matyt, ties Kražiais, Degučių – Kaltinėnų –  Kražių – Kelmės vieškelyje, be to, kalbama apie tas vietas, kur dar reikėtų pastatyti tiltus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilys paprastai buvo apjuosiamos vandens grioviu. Į pilį patekdavo tiltu – pakeliamu, kaip Trakų salos pilyje, arba saugomų patrankų, kaip Biržų pilyje.

Rengdamiesi dideliems žygiams, valdovai duodavo įsakymą pastatyti tiltus per didžiąsias upes. Taip Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas žygiavo į Rytus (jau minėtu „Vytauto keliu“). Tiltas per Vyslą taip pat pastatytas Vytauto nurodymu – kariuomenei, žygiuojančiai į Žalgirio mūšį.

Seniausi tiltai Lietuvoje buvo mediniai. Pirmasis mūrinis tiltas Lietuvoje pastatytas, kaip minėta, XVI a. pabaigoje. XIII – XIV a. kariuomenei persikelti per Nemuną būdavo statomi laikini tiltai. 1386 m. Vilniaus plane pažymėtas  Vilniaus-Ukmergės kelio tiltas per Nerį.

Vienas seniausių ir reikšmingiausių  buvo Vilniaus tiltas, pastatytas per Nerį 1536 metais. Tiltą statyti buvo pavesta Vilniaus horodničiui U. Hozijui. Jo medinių rastų perdengimai rėmėsi į du akmens mūro krantines ir tris stačiakampes (12,8 m ilgio ir 6,4 m pločio) tarpines  atramas upės vagoje, o prie atramų buvo pastatytos lytlaužos. 1655 m. Lietuvos etmonas Jonušas Radvila, traukdamasis nuo puolančios rusų kariuomenės, sudegino šį tiltą ir tik 1766 m., panaudojus išlikusias atramas, jis vėl atstatytas ir nudažytas žaliai. Ir nuo to laiko jį imta vadinti Žaliuoju tiltu.  1812 m. rusų kariuomenė traukdamasi tiltą vėl sudegino. Jo vietoje ant Hozijaus atramų buvo pastatytas  laikinas, o karui pasibaigus – nuolatinis medinis tiltas. 1894 m. medinio tilto per Nerį vietoje buvo pastatytas metalinis prof. N. Beleliubsko suprojektuotas tiltas, kuris rėmėsi į tik į krantinių atramas. (1944 m. jis buvo susprogdintas. Vietoje jo buvo pastatytas laikinas medinis tiltas, o 1952 m.– naujasis metalinis tiltas, kuris stovi iki šiol).

Tiesiant Sankt-Peterburgo-Varšuvos geležinkelį 1858-1862 m. pastatyta daug plieninių tiltų. 1861 m. nutiestas tiltas per Nemuną Kaune, tuo pat metu iškastas 1400 m ilgio geležinkelio  tunelis, išlikęs ir naudojamas iki šiol. 1915 m. vokiečių kariuomenė pastatė tiltą per Nemuną Merkinėje ir 1916-1918 m. pastatė  ilgiausią ir didžiausią Lietuvoje Lyduvėnų tiltą.

Lyduvėnų tilto statyba

 Vilnius carinėje Rusijoje buvo gubernijos centras. XIX a. pabaigoje miesto inžinieriaus lenko Felikso Jasinskio (vėliau garsaus mokslininko) rūpesčiu aptvarkytos upių krantinės, pastatyti plieniniai tiltai per Vilnią (Bernardinų, Paplaujos), o 1901 m. pastatytas Užupio tiltas` Tais laikais įrengta akmeninė Vilnios krantinė ir dabar puošia miestą.

XV-XVIII a. Lietuvoje už važiavimą tiltu buvo renkamas mokestis. Viešųjų tiltų rinkliavos patekdavo į valstybės iždą. O tų rinkliavų rinkimas paprastai būdavo išnuomojamas privatiems asmenims. Seimas suteikdavo privilegijas statyti tiltus ir rinkti rinkliavas, taip pat nustatydavo ir rinkliavos dydį.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo didžiojoje Lietuvos dalyje ėmė šeimininkauti rusai. Rusijos ministras pirmininkas išleido įsakymą išgrįsti pagrindinius kelius per didesnius miestelius ir pastatyti tiltus per upes vieškeliams. Lėšų šiems darbams surinkta iš baudų už prastą kelių priežiūrą.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, 1323 metais rašydamas laiškus  Vakarų Europos miestams  garantavo, kad vandens ir sausumos keliai bus laisvi susisiekimui. Be Nemuno, susisiekimui nemažą reikšmę turėjo Neris, Šventoji, Nevėžis, Dubysa, Šešupė, Jūra. Mūša, Lėvuo ir mažesnės upės.Tiltų buvo mažai. Todėl per upes dažniausiai buvo persikeliama brastomis arba keltais. Keltai veikė  Nemune ties Kaunu, Jurbarku, Druskininkis, Neryje – ties Kaunu, Jonava, Nemenčine, Verkiais bei iš Klaipėdos į Kuršių Neriją ir kitur.

Lietuvoje sparčiai imta statyti tiltus, pradėjus tiesti plentus ir geležinkelius. Pirmąjį per Lietuvą nutiestą (1820- 1835 m.) Peterburgo – Varšuvos  plentą kirto Nemunas ir Neris.Per Nerį Jonavoj buvo įrengtas keltas, per Nemuną Kaune, ties Aleksotu – medinis pontoninis tiltas, o per nedidelius upelius – daug paprasčiausios konstrukcijos medinių  sijinių tiltų bei daudos.

Tiesiant (1836-1858 m.)  Peterburgo-Karaliaučiaus plentą (per Joniškį, Šiaulius, Tauragę), buvo pastatyta medinių tiltų: 51 m ilgio tiltas su polių atramomis per Mūšą, 13 m ilgio tiltas su akmeninėmis atramomis per Dubysą, 7 angų 48 m ilgio spyrinės sistemos tiltas su lytlaužomis per Ančią,79 m ilgio spyrinės sistemos 11 angų tiltas per Jūrą. Be to, XIX a. viduryje Lietuvos prekybos ir pašto keliuose buvo dar šie svarbesni tiltai (visi mediniai): 98 m ilgio  ir 8,5 m pločio tiltas per Nevėžį Kėdainiuose, 52 m ilgio 6,5 m pločio tiltas per Šušvę Grinkiškyje (Radviliškio aps.), per Mituvą ties Jurbarku, per Šešuvį netoli Tauragės; Vilijampolės tiltas per Nerį Kaune ir per Dubysą tie Seredžiumi. 1876-1890 metais Joniškio-Šiaulių -Tauragės plente 89 tiltai buvo pakeisti  ketiniais vamzdžiais. 51 tiltas panaikintas, supylus pylimą. 1879-1880 metais per Jūrą  Tauragėje pastatytas vienos angos 75 m ilgio tiltas, kurio perdengimas – metalinė ferma – remiasi į akmens mūro krantinės atramas. XIX a. pab.- XX a. pradž. Buvo pastatyta nemažai tiltų. Pastatytas metalinis tiltas per Nemuną ties Alytumi ir 1906 metais – per Nerį Vilniuje (Žvėryno).

Tiesiant Liepojos-Romnų geležinkelį (1871-1873 m.) buvo pastatyti tiltai per Nerį, Nevėžį, Ventą. Tiesiant Varėnos-Gardino  geležinkelį, pastatyti tiltai per Merkį ir Nemuną ties Alytumi. 1899 m. pastatytas  geležinkelio tiltas per Šventąją Anykščiuose, Dubysą bei kiti tiltai.

Atskirai reikėtų paminėti tiltus siauruosiuose Lietuvos geležinkeliuose. 1918-1937 m. šiose atšakose pastatyta apie 20 naujų tiltų. Gražiausias  iš jų, be abejo, yra 100 m ilgio tiltas per Šventąją Anykščiuose.

NepriklausomosLietuvos tiltai

1918 m. paskelbus nepriklausomą Lietuvą, jau tų pačių metų pabaigoje, gruodžio 6-ąją, įkurta Lietuvos plentų valdyba, kuri rūpinosi sausumos keliais ir tiltais. Buvo pastatyti tiltai per Mūšą, Bartuvą, Apaščią, Šešupę. Dideli tiltai pastatyti per Ventą (70 m ilgio)  ir Virvytę (90 m ilgio), o didžiausias – 102 m ilgio ir 26 m aukščio – tiltas 1930 – 1931 m. nutiestas Telšių – Kretingos geležinkelio ruože per Salantos upės slėnį.

Nepriklausomybės metais Lietuvos keliuose buvo pastatyta daug tiltų. Juos projektavo žymūs inžinieriai V. Rėklaitis, P. Markūnas, P. Vileišis ir kt. Kai kurie tiltai, kaip antai V. Rėklaičio suprojektuotas originalios konstrukcijos sijinis santvarinis tiltas per Mūšą Saločiuose, Pasvalio rajone, ir P. Markūno arkinis gelžbetoninis tiltas per Mūšą Pasvalyje, pastatyti 1929 m., tebenaudojami iki šiol.

Plentuose seni mediniai tiltai buvo keičiami gelžbetoniniais arba plieniniais (tada jie vadinti geležiniais). Svarbiausi tilto elementai yra atramos ir perdangos. Tuomet atramos buvo medinės, akmens mūro arba gelžbetoninės. Pagal perdangos konstrukciją tiltai buvo sijiniai, rėminiai, arkiniai, kabamieji ir kombinuotieji. Jei upė būdavo laivuojama, tiltas per ją statomas arba reikiamo laisvo patiltės aukščio, arba varstomasis, kurio vienos ar dviejų atraminių dalių perdanga pakeliama, varstoma arba pasukama. Klaipėdoje yra išlikę du pakeliami tiltai per Danę ir pasukamas tiltas per Klaipėdos pilies ir Danės kanalą. Tai vieninteliai tiltai Lietuvoje su išlikusia pakeliama arba pasukama technologine įranga.

1924 m. pastatyti pirmieji nauji gelžbetoniniai tiltai. Pirmasis – tai 28 m ilgio, trijų lankstų arkinės sistemos statinys per Verknę Kruonio–Jiezno plente. Tokios pat konstrukcijos tiltas iškilo per Šventąją ties Radiškiais. Tai žymaus tiltų specialisto Prano Markūno projektai.

Vėliau Lietuvoje pastatyta nemažai šios sistemos tiltų. Vietoj seno medinio tilto per Šešupę Marijampolėje (Vilkaviškio link) 1924 m. nutarta statyti naują. Šio ir kito tilto per Šešupę Marijampolėje (Kalvarijos link) statyba buvo pradėta 1925 m. Klaipėdos krašto direktorija 1925 m. pastatė modernios konstrukcijos tiltą per Nemuno užliejamąjį slėnį ties Rusne, kuris 1926 m. buvo  pavadintas prezidento Griniaus tiltu.

Tais metais vyko tilto per Šešupę Kudirkos Naumiestyje statyba. 1926 m. baigtas  skliautinis dviejų briaunų tiltas per Ančią ties Skaudvile. Tai 37 m ilgio ir 7 m pločio statinys, kurio tarpatramis 20 m (P. Markūno projektas). Buvo pastatytas naujas Raudondvario tiltas per Nevėžį, o Žemaičių plente iš viso buvo pastatyta 11 tiltų (jų bendras ilgis 478 m, įskaitant Kryžkalnio viaduką), perdangas (38 m), 41 dauda (665 m) ir 206 pralaidos (2660 m).

Alytaus miesto tilto statyba per Nemuną 1924 m.

1926 metais iškilo 70 m ilgio tiltas per Strėvą Rumšiškių–Kruonio plente. 1928 m. pastatytas nekarpytasis trijų angų sijinis 43 m ilgio tiltas per Akmeną ties Pagramančiu. 1929 m. pastatytas arkinis gelžbetoninis Ustukių tiltas per Mūšą netoli Pasvalio, kelio Joniškis–Žeimelis–Pasvalys 64,30 km.Jį suprojektavo Pranas Markūnas. Tiltą iškilmingai atidarė Prezidentas Antanas Smetona.

Tais pačiais metais pastatytas ir santvarinis plieninis (važiuojamoji dalis apačioje) Saločių tiltas per Mūšą kelio Biržai–Pasvaliečiai–Saločiai 21,60 km. Projektą parengė inžinierius V. Reklaitis.

1929 m. pastatytas dviejų arkų tiltas per Kirsną netoli Marijampolės, kurio ilgis 55 m. Kudirkos Naumiesčio–Šakių plente atidarytas judėjimas rėminiu dviejų angų nekarpytųjų sijų sistemos tiltu per Novą.

1929 m. Kauną sukrėtė didžiulis potvynis, per ledonešį nugriuvo pradėto statyti naujo Panemunės tilto viena betoninė atrama, į upę nukrito dvi metalinės santvaros. Vietoj dviejų santvarų teko pagaminti vieną ilgesnę. Užbaigtas statyti tiltas turėjo penkias senąsias trumpesnes ir vieną 72 m ilgio santvarą. Darbus vykdė vokiečių firma.

Tiesiant Žemaičių plentą pastatyti tiltai per Nevėžį, Miniją ir kiti. Šių tiltų techniniai sprendimai nenusileido analogiškos konstrukcijos statiniams užsienyje. 1930 m. nutiestas Vytauto Didžiojotiltas per Nemuną Kaune, inžinieriaus Petro Vileišio tiltas per Nerį.

1931 m. Slabaduose du Šešupės krantus sujungė trijų tarpatramių, 65 m ilgio gelžbetoninis tiltas. Jį suprojektavo žymiausias tarpukario gelžbetoninių tiltų projektuotojas Pranas Markūnas. Šis nusipelnęs tiltų projektuotojas yra prisidėjęs beveik prie visų  gelžbetonio tiltų statybos. Rangovas buvo Albinas Sabaliauskas, statybai vadovavo Adolfas Jazbutis, darbus vykdė Kazimieras Stelmokas. Per karą vienas tarpatramis buvo susprogdintas, bet atstatytas pagal pirminį projektą. Tiltas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. (1996 m. kraštiečių rūpesčiu jis pavadintas Nepriklausomos Lietuvos inžinieriaus Prano Stanaičio vardu). Savo krašto žmonėms inžinierius P. Stanaitis nusipelnė pasirūpinęs šio tilto per Šešupę statyba. Būdamas Šakių apskrities Tarybos pirmininku jis ypač gerai jautė tilto, jungusio kapsų ir zanavykų žemes, svarbą ir reikšmę Lietuvos ūkiui.

Tiltas per Dubingių ežerą

1933 m. buvo baigta gelžbetonio tilto per Ašvą netoli Švėkšnos statyba. Jai vadovavo jaunosios kartos specialistas inž. Adolfas Jazbutis. 1934 m. Dubingiuose per Asvejos ežerą pastatytas medinis 76 m ilgio ir 6 m pločio tiltas – pirmas medinis per ežerą tiltas. Tais pačiais metais pastatytas ir naujas tiltas per Šventąją Anykščiuose.

Tiltų statyba Lietuvoje 1918 – 1937 m.

1937 m. pradėtas statyti didelis gelžbetoninis tiltas per Nemuną Prienuose. Jo projekto autorius taip pat buvo Pranas Markūnas. Tuo pat metu buvo baigiama ir jo projektuoto tilto per Nerį Jonavoje statyba. 1937 m. gruodžio 15 d. įvyko iškilmingas tilto per Nemuną Alytuje atidarymas. Šis tiltas tuo metu buvo vienas moderniausių Pabaltijyje: jo ilgis buvo 195 m, plotis 9 m, aukštis virš vasaros vandens horizonto siekė 20 m. Statyba truko apie pusantrų metų. Tiltas buvo papuoštas šūkiu „Į Vilnių“ (Vilniaus kraštas tuo metu buvo okupuotas Lenkijos).

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų tiltų statyboje neabejotinai pasiekta didelės pažangos. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai atitekę nuniokoti keliai kasmet tvirtėjo, modernėjo. Iki 1940 m. pastatyta apie 18 km bendro ilgio tiltų, kainavusių daugiau kaip 20 mln. Lt. Naujų tiltų statyba savomis jėgomis suformavo kelių inžinierių kadrus.

 (Bus daugiau)