BŪTIS: SENJORŲ DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA
JUOZO STEPANKEVIČIAUS
10/23
PRISIMINIMAI APIE BALTARUSIJĄ
JUOZAS STEPANKEVIČIUS, www.dirst.lt
2021 – 05-04
♦♦
Darbai Baltarusijoje
„Prisiminimų aiduose apie kelius“ aš rašiau ir apie Vievio kelininkų darbus Baltarusijoje. Dabar apie juos bei su su tuo susijusia ekskursiją į kaimyninę šalį papasakosiu išsamiau.
##
1991 m., kai Maskva paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, kelininkams sumažėjo darbų apimtys šalyje – trūko lėšų ir ypač degalų. Teko tas problemas spręsti už respublikos ribų.
Kadangi daugelį metų mes bendravome su Baltarusijos kelininkais (asmeniškai aš gerai pažinojau Lydos ir Naugarduko kelininkų viršininkus), todėl jie padėjo mums verstis toje šalyje, kur vietiniai nespėdavo atlikti užduočių.
Šitaip 1991 m. susibičiuliavome su Naugarduko kelininkų vadovybe, kuri pasiūlė mums darbų Naugarduko rajone – Negnevičy miestelio apylinkėse įrengti naujus kelius (gatves) kaimų gyvenvietėse, kuriose nebuvo gero privažiavimo, tik gruntkeliai, todėl pavasarį arba kitu lietingu metu nepasiekiamų. Viso tų gyvenamųjų vietų buvo dvi – apie 6 km. Vykstant jų apžiūrėti teko išlipti iš sunkvežimio ir nuvyti nuo taip vadinamos gatvės gulinčias kiaules su paršiukais bei besikapstančias vištas ir žąsis.
Vietiniai žmonės buvo mums dėkingi ir, reikalui esant, visada padėdavo. Jie sakydavo: „Mūsiškiai vis žada sutvarkyti, o štai lietuviai atėjo ir tikrai sutvarkys“.
Prisimenu pagrindinį užsakovą – kolūkio pirmininką. Lėšos keliams tvarkyti tada gautos iš Černobylio fondo, nes tą kraštą ekologiniu požiūriu pažeidė Černobylio atominės elektrinės avarija. Minėtasis vadovas surado mūsų kelininkams apgyvendinimo vietą – anksčiau buvusią mūrinę pradinę mokyklą, išskyrė žemę karjerui, padėjo apsirūpinti maisto produktais. Kurą mašinoms ir mechanizmams gaudavome iš jam skirtų limitų, už kuriuos atsiskaitydavome iš darbų atlikimo F-2 formos apimties. Retsykiais net vieną kitą autocisterną išsiveždavome į Lietuvą saviems reikalams.
Vykdyti darbus daug padėjo Naugarduko rajono kaimo tarybos pirmininkas Karpovič Piotr Mitrofanovič bei kolūkio „Lenino keliu“ pirmininkas Dešuk Vladimir Aleksandrovič. Tuo metu, nors ir vyko ekonominė šalies blokada, Lietuvoje maisto produktų, ypač „šlapių“ dešrų, užteko, tad iš respublikos tokių lauktuvių nuveždavome, o iš ten atsiveždavome, pavyzdžiui, maistą kūdikiams, metlacho plyteles, tapetus bei kitas statybines medžiagas – pas juos to gero būdavo daugiau ir pigiau.
Minimų metų rudenį kelią su kieta žvyro danga bei vandens pralaidomis ir nuvedimo grioviais pridavėme rajono priėmimo komisijai, kuri liko patenkinta mūsų darbų kokybe. Kitąmet ant Vievio kelininkų įrengtų pagrindų įrengta juoda danga.
Į aną tolimą objektą tiesti kelių mūsų darbuotojai vykdavo su malonumu. Jie suprato tuometinę Lietuvos padėtį, mūsiškės valdybos ekonominę būklę. Kad išgyventi, juk reikėjo dirbti prailgintomis pamainomis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Paminėsiu vyr. darbų vykdytoją Vladą Šaškovą, meistrą Marijoną Pavasarį, ekskavatorininką Bronių Čekanauską, buldozeristus Mečislovą Baranauską ir Praną Kazlauską. Išvažiuodavo visai savaitei, o grįždavo tik šeštadieniais ir sekmadieniais. Beje, vietos gyventojai neturėjo jokių nusiskundimų dėl mūsų kelininkų elgesio.
Ten susipažinome su istorine vietove, kurioje įsikūręs Naugardukas. Jis nuo seno buvęs Lietuvos miestas, kuriame gimęs mūsų valstybės įkūrėjas karalius Mindaugas, kur stūkso iš tolo matomi šio valdovo pilies griuvėsiai. Gyventojai apie lietuvius žinojo daug ir apie juos, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą atsiliepė teigiamai.
Kitas valdybos darbų etapas Baltarusijoje – iš Vokietijos perkeliamiems kariškiams netoli Lydos statytas miestelis. Mes ten triūsėme kaip Lydos kelininkų subrangovai: įrenginėjome privažiavimus prie gyvenamųjų korpusų, sporto takus, žaidimų aikšteles. Kadangi užsakovai buvo vokiečiai, tai objektus priduodavome sunkiai – kabinėdavosi prie įvairių menkniekių, kuriuos visuomet reikėdavo ištaisyti. Retsykiais reikėdavo netgi perdirbti arba uždėti kitą a/b sluoksnį, nes pas juos kitos techninės sąlygos bei kiti reikalavimai.
Dirbome kelis mėnesius. Komandiravome visą a/b betonuotojų brigadą, vieną a/b klotuvą ir du plentvolius. Taip pat samdydavome Vievio ATĮ autotransportą. Asfaltą imdavome iš Lydos KSV bazės. Man asmeniškai tekdavo kas antrą dieną vykti į tuos objektus, kontroliuoti darbų vykdymą, spręsti įvairias darbo ir būties problemas.
Juozas Stepankevičius, buvęs KSV – 6 direktorius
Bus daugiau
