BŪTIS: SENJORŲ DIENOS / KELIONĖS / KŪRYBA

JUOZO STEPANKEVIČIAUS

12/25

PRISIMINIMAI APIE BALTARUSIJĄ

(TĘSINYS)

JUOZAS STEPANKEVIČIUS, www.dirst.lt

2021 – 05 – 27

♦♦

Kelionė į Baltarusiją I – Lydoje

Apsilankėme Lydoje (blrs. Лiда, rus.Лида). Tai miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje, apie 112 km nuo Gardino,120 km nuo Lenkijos ir 40 km iki Lietuvos sienos, Gardino sritis, Lydos rajono centras. Geležinkelio mazgas. Išvystyta mašinų, lengvoji, chemijos pramonė. Mieste yra XIV a. bažnyčios liekanos, kraštotyros muziejus.

Gedimino pilis Lydoje. Nežinomo dailininko paveikslas, 1870 m.

Kaip žinia, nuo XIII a. vidurio iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1323 – 1328 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pastatydino mūrinę pilį. Ją ir Lydos apylinkes 1392 m. ir 1394 m. puldinėjo kryžiuočiai ir mongolai-totoriai, paskutinį kartą – 1506 m. – Krymo totoriai.

XV – XVI a. Lyda buvo svarbus amatų ir prekybos centras. Nuo 1413 m. ji priklausė Vilniaus vaivadijai, nuo 1568 m. Lydos apskrities centras. 1590 m. suteiktos Magdeburgo teisės. 1672 m. pastatytas karmelitų, 1757 m. pijorų vienuolynas. 1756 – 1834 m. Lydoje veikė pijorų kolegija.

XVII a. antroje pusėje prasidėjo Lydos ekonominis nuosmukis. Per 1700 – 1721 m. Šiaurės karą Lyda 1702 m., 1706 m., 1708 m. buvo užimta Švedijos kariuomenės.

Miestas ekonomiškai atsigavo tik XVIII a. viduryje.

1795 m. Lydą užėmė Rusijos imperija, nuo 1795 m. Slanimo, nuo 1797 m. Lietuvos, nuo 1801 m. Gardino gubernijų apskrities centras. 1826 m. ir 1843 m. Lyda nukentėjo nuo gaisro. Nuo 1842 m. – Vilniaus gubernijos apskrities miestas.

1862 m. nutiestas geležinkelis į Vilnių, 1884 m. geležinkelio linija Vilnius – Luninecas, 1907 m. Maladečina – Mastai. 1872 m. įsteigtas telegrafas. 1891 m. gaisras sunaikino Lydos centrą. 1897 m. įkurtos Lydos bajorų mokykla ir Lydos apskrities dviklasė mokykla, 1899 m. – ligoninė. XIX a. pabaigoje – XXa. pradžioje pastatytos ketaus liejyklos, lentpjūvės; klestėjo vadinamųjų Lydos kuparų verslas. 1901 m. įsteigtos Lydos berniukų ir mergaičių gimnazijos.

1915 – 1918 m. pabaigoje Lydą buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė.

1918–1919 m. Lyda priklausė Lietuvai, jai šį miestą 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi pripažino ir Sovietų Rusija. 1921 – 1939 m. miestą valdė Lenkija.1928 m. Lydoje lenkai bandė suformuoti J. Plečkaičio legioną Lietuvos Respublikos valdžiai nuversti; į jį užsirašė 76 lietuviai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo mėn. miestą užėmė Raudonoji armija, jis priskirtas Baltarusijai. 1941 – 1944 m. m. buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė.

Po Antrojo pasaulinio karo miestas plėtojamas pagal 1955, 1963 ir 1974 m. priimtus bendruosius planus.

Šiuolaikinis vaizdas. Sovietų gatvė

Pasidomėjome miesto įžymybėmis – 1328 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino iš akmens riedulių ir plytų mūro pastatydinta Lydos pilimi, barokine Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia (1770 m., architektas J. K. Glaubicas, jo, manoma, ir interjeras), kurioje saugoma Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona, viena seniausių Gardino srityje Rotondine vėlyvojo klasicizmo Šv. Juozapo bažnyčia su varpine (statyta 1825 m., apie 1860m. rekonstruota, architektas Tomas Tišeckis, nuo 1966 m. .Šv. arkangelo Mykolo soboras), senuoju alaus daryklos pastatu (XIX a. pabaiga), geležinkelio stotimi (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia).

Taip pat daugiau sužinojome apie miesto infrastruktūrą. Pavyzdžiui,  geležinkeliais iš Lydos pasiekiamas Gardinas, Vilnius, Maladečina, Baranovičiai. Išplėtota žemės ūkio mašinų gamyba, metalo ir medienos apdirbimo, elektros, chemijos (dažų, lako, plastikų), statybinių medžiagų, baldų, optikos, stiklo, poligrafijos, avalynės, maisto (mėsos, alaus, pieno) pramonė, yra geležinkelio riedmenų remonto įmonės. Prie Lydos kasamos durpės. Yra Lydos kraštotyros muziejus, planetariumas, futbolo klubas „Lida“,  stadionas, kuris talpina 3,5 tūkst. žiūrovų. Beje,ten stovinčioje Gedimino pastatytoje pilyje kasmet rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais rengiamas tarptautinis riterių festivalis „Gedimino pilis“ pagal viduržemių riterių tradicijas ir kultūrą. Jame dalyvauja per 30 riterių komandų iš Europos ir NVS šalių.

Gedimino pilis Lydoje

Ypač mums rūpėjo su Lietuva susiję dalykai. Juk Lyda priklauso lietuvių etninėms žemėms. Petras Gaučas, Ježis Ochmanskis XVI a. lietuvių kalbos ribą vedė už Zietelos, 50 km į pietus nuo Lydos. Čia buvo vienas suslavintų (nuoNaugarduko ir Gardino pusės) lietuvių kalbos ploto kyšulių. XVI–XVIII a. Lydos apylinkių dvarų inventoriuose bei karališkųjų miškų ordinacijose minimi daugiausia lietuviški vietovardžiai ir lietuviškos valstiečių pavardės. XIX a. pradžioje dauguma Lydos ir jos apylinkių gyventojų dar kalbėjo lietuviškai.

Nuo XIX a. antrosios pusės Lyda ir jos apylinkės tarp Bielyčios ir Kruopos per bažnyčias ir mokyklas pamažu gudėjo ir lenkėjo, Dvarykščių, Kruopos, Voverių apylinkėse daugelis kaimų pavadinimų – lietuviški. 1862 m. N. Lebedkinas Lydos apylinkėse užrašė 62,2 % lietuvių katalikų, 18,9 % lietuvių stačiatikių, 22,6 % baltarusių ir 7,2 % lenkų.

1921 – 1939 m. Lydos apylinkėse veikė lietuviškos mokyklos (daugiausia Žirmūnų, Rodūnios, Eišiškių ir Benekainių valsčiuose). 1940 m. įsteigti lietuvių komitetai Lydoje, Rodūnioje, Jurotiškėse ir kitose gyvenvietėse. Buvo įkurta lietuviškų mokyklų. 1942 m. įsteigtas Lydos lietuvių komitetas (pirmininkas V. Vilčinskas).

Nuo 1995 m. Lydoje atkurta ir veikia lietuvių bendruomenė (pirmininkė M. Stakutytė-Mitulevič), kuri 1988 m. suorganizavo lietuvių sekmadieninę mokyklą, rengia koncertus, minėjimus. Mieste laikomos pamaldos lietuvių kalba.

1999 m. duomenimis, Lydoje gyveno – 264, Lydos rajone – 57 lietuviai.

Bus daugiau