BŪTIS: KŪRYBA # ROMUALDO ČERNECKIO P.<213/324> EPIZODAI XIV # 2021 – 06 – 10

BŪTIS: KŪRYBA

ROMUALDO ČERNECKIO

 213/324

EPIZODAI XIV

ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 

2021 – 06 – 10

“Meilės” akimirkos

Po 1976 metų perėjau į kitą darbą, kurio pobūdis man patiko. Šių eilučių autoriui tai buvo darboviečių keitimo laikmetis.

Žuvus tėvukui ir netrukus mirus motulei buvo atsiradusios rūsčios būties paliktos gilios žaizdos, kurios pamažu traukėsi. Žinoma, ženklūs randai liko visam gyvenimui…

Tuo pereinamuoju laikotarpiu susitariau su broliu Gintautu kartu sutikti Naujuosius metus Plungėje. Beje, buvau jau 28 metų jaunas žmogus ir retsykiais pagalvodavau apie šeimos sukūrimą. Tačiau vis neradau tos vienintelės, nuostabiausios bei nepakartojamos.

…Keturiese šventę sutikome jaukioje aplinkoje. Be manęs, brolio Gintauto, jo žmonos Elytės mūsų šeimos bute tuometinėje Laukų gatvėje greta sėdėjo ir viešnia Birutė. Tai buvo simpatiško veiduko žemaitukė. Susipažinome, greitai radome bendrą kalbą. Tą vakarą ji man patiko, tad neužilgo mums pabudo ilgokai snaudę jautrūs tarpasmeniniai simpatijos jausmai. Bent taip man tada atrodė.

Jauna plungiškė man papasakojo, jog turėjo draugą, bet su juo susipyko, tad bičiulį paliko. Suklusau, bet… draugystės nenutraukiau. Vėliau ta mergina apsisprendė. Lyg ir nuoširdžiai susitarę, nuėjome į Plungės metrikacijos skyrių ir padavėme pareiškimus sutuoktuvėms.

Netrukus iš Birutės pusės pajutau nemalonų psichologinį spaudimą. Ji panoro, kad aš persikelčiau gyventi į man nemielą Plungę ir kad būtinai tuoktumėmės bažnyčioje. Reikalo esmė tame, jog bestudentaudamas susipažinau su savarankišku, nepriklausomu gyvenimo būdu, nuostabiu laisvės pojūčiu, kurį pamėgau, tad tokie reikalavimai, tiesiog beatodairiškas komandavimas, man nepatiko, bet sukandęs dantis kantriai kenčiau. Galvojau, kad gal ateityje susiderinsime charakterius, individualias nuomones, požiūrius į gyvenimą.

Deja, vienądien, artėjant vestuvėms, ji man paskambino ir pasakė, jog sutuktuvių pareiškimą iš Plungės metrikacijos skyriaus atsiėmė. Tada kolegoms, kurie mane anksčiau perspėjo, kad dažniau pas ją nuvažiuočiau ir artimiau bendraučiau, bet aš tos jų patirties nepaisiau, nupirkau dėžę šampano bei… mes šauniai atšventėme tos panelės neištikmybę. Kadangi tuo laiku buvau naivokas, tad nuoširdžiai tikėjau anos plungiškės duotu žodžiu. Suklydau. Tai nebuvo padorus, dėmesio vertas žmogus.

Netrukus sužinojau, kad ji susitaikė su ankstesniuoju savo draugu ir už jo ištekėjo. Bet tai jau ne mano bėdos…

Be abejo, širdgėla manęs neužmiršo, bet ji nebuvo visaapimanti, visapusiškai žlugdanti mano ego, tad netrukus išnyko lyg rūkas.

Prisimenu ir epizodą, kai jau vedęs nuvažiavau pas brolį į Plungę. Jis pasiūlė nuvykti prie netoliese telkšojusio vandens telkinio ir aplankyti jo šeimos pažįstamą asmenį. Sutikau. Bet pakeliui Gintautas prasitarė, jog einame pas tą Birutę. Tyliai, nieko nesakęs apsisukau ir žengiau atgaline kryptimi: tokios klastingos amoralios išdavystė neatleidau… Dar tada mano maži vaikai, buvusi nemylėta žmona, G. ir E. Černeckiai nutipeno iš paskos.

Ir dabar tas vaizdinys neretai stovi akyse…

Gili psichologinė žaizda neatsivėrė, manau, todėl, kad pasąmonėje intuityviai nujaučiau, jog tai mano asmeninių priešų, kurie galimai ir nūnai mane tebevadina savo „draugu“ ar „klasioku“, žabangai. Tarp kitko, su analogiškomis klastomis susidūriau ir vėliau (deja, vėl užlipau ant to paties grėblio!), bet tai jau kiti epizodai. 

##

Bus daugiau 

Related posts