I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
89
FANTASTINĖ APYSAKA
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022-05-24
GNIUŽDYMAS XXXIV DALIS
„RUOŠKIS, EIME!“
Pagaliau Ala prisiminė, kur buvo susitikusi ir netgi bendravusi su šia ”sesute”. Juk tai Amazonė Sajana! Taip, tai ta pati Amazonė Sajana, su kuria ji prieš kelerius metus skrido iš Pirmtakų Planetos į Žemę!
Mergina vos nesikreipė į ją vardu, bet kaipmat prisiminė, dėl ko Sajana buvo ją tada įspėjusi, – jei susitiksime, neatpažinti. Ir todėl ji tik draugiškai šyptelėjo.
Amazonė viską suprato be žodžių. „Taip, tai aš. Ruoškis, eime!“, – tarė ji.
„Kur? Kaip?“
„Mums metas, Ala, nes išvalytas kelias!“
Ala daugiau nieko neklausinėjo, ir nesitikslino. Ji atsikėlė, apsivilko ligoninės rūbais (kitus iš jos atėmė) ir nusekė paskui „seselę“, t.y. Amazonę Sajaną.
Sajana mikliai atverdavo visas duris: vienas – rankenomis, kitas – raktais. Užrakintieji pagalbinėse patalpose sanitarai bei slaugės bergždžiai daužėsi norėdami išeiti.
Ala išvydo vyriausiojo gydytojo kabineto duris. Jos buvo praviros.
„Užeikime, atsisveikinsi,“ – pratarė Amazonė.
Semionas Ignatjevičius sėdėjo su išvirtusiu liežuviu, padėjęs galvą ant stalo. Priešais puikavosi puspilnis konjako butelis ir kažkokių vaistų buteliukai. Jis kažką tyliai mykė, mėgindamas pakelti galvą, bet ji ir vėl bejėgiškai nusvirdavo ant nežinia kuo apipilto stalo.
„Padaugino, sumaišė su vaistais, atsijungė,“ – trumpai konstatavo Sajana. Ala ir vėl nepradėjo smalsauti ir tikslintis.
Jos paliko vyr.gydytojo kabinetą, ir nuėjo toliau link atsarginio išėjimo. Mergina krūptelėjo, kai jų kely, tarsi koks velnias, nežinia iš kur išniro stambus tipas – ligoninės apsauginis. „Kas, kur?“ – jau ėmė griaudėti jo užkimęs balsas.
Amazonė Sajana staigiu kojos spyriu jį atjungė. Taip pat sudaužė jo telefoną bei raciją.
Apsauginio kišenėje ji rado raktus nuo lauko durų, tad paskutinioji kliūtis buvo lengvai įveikta.
Sajana atidarė arčiausiai buvusio automobilio dureles, kažkokiu būdu mikliai atjungė navigaciją ir didžiuliu greičiu pasileido naktinio miesto gatvėmis. Pasiekusios miesto pakraštį, jos paliko automobilį ir ilgai ėjo per mišką. Buvo pavasaris, ir Alai buvo šaltoka su ligoninės rūbais.
Po beveik dviejų valandų kelio jos priėjo mažą namelį. „Prašom į vidų!“,- tarė Sajana.
Ala įėjo, ir tuoj pat griuvo, netekusi jėgų.
(B.d.)
