I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
105
FANTASTINĖ APYSAKA
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022-06-13
PASKUTINIS SUSITIKIMAS XI
DIDŽIUOKIS SAVO TĖVU!
2013-jų ruduo.
Rugilė sėdi kavinėje šalia Vankuverio oro uosto, gurkšnoja jau kažkelintą puodelį kavos ir prisimena dvejų metų senumo įvykius.
Taigi, tie neramūs 2011-ieji. „Medūzos Gorgonės“ agentui Nikui buvo atlyginta: „vienas bedarbis mirė nuo infarkto…”
Rugilės-Džesikos niekas niekuo neįtarinėjo, tad ji kitą dieną nuvyko pagal tą adresą, kurį jai prieš savo „infarktą“ išplepėjo Nikas. Į tą vietą, kur turėjo būti mažoji Samanta, kuri tada dar nežinojo, jog tapo visiška našlaite.
Rugilė suprato, kad rizikuoja. „Centras“ jai nebuvo suteikęs tokios veiksmų laisvės. Operatyvinė Amazonė Rugilė turėjo ir toliau darbuotis Kanados slaptojoje tarnyboje bei rinkti informaciją. Juolab, kad visiems vis tiek nepadėsi.
Tačiau Amazonė ne iš nuogirdų pažinojo našlaitės dalią. O čia dar ir šioje laukinėje planetoje…
Ir ji pasirinko. Nenuėjo į tarnybą, o nuvyko pagal adresą. Duris jai atvėrė ta pati giminaitė, kuri prižiūrėjo Samantą. „Aš esu Džesika, Pito bičiulė,“ – prisistatė Rugilė. Giminaitė, mirusios Pito sutuoktinės teta, leido jai įeiti į vidų.
„Jums žinoma, kas nutiko Pitui?“,- pasiteiravo Amazonė. „Žinau, kad jis daugiau nebegrįš, – abejingu balsu pratarė pagyvenusi moteris. – Užkniso jis visus tais savo tyrimais, jį juk įspėdavo, o jis vis tiek darė tą patį,“ – tęsė ji.
„Viešpatie, na kas čia per pasaulis, juk jie čia išties kaip zombiai!“ – mintyse stebėjosi Rugilė. Čia pribėgo maža šviesiaplaukė mergaitė. „O kur tėvelis, ar jis greitai ateis?“
Giminaitė užrėkė ant jos: „Tavo tėvas pavogė daug pinigų, todėl jį už tai nuskandino vandenyne! Tave gi greitai paims geri žmonės, kurie gins tavo teises bei interesus!“
Viskas aišku su įzombinta tetule. Tuo tarpu mažoji Samanta ėmė verkti.
Iš pradžių Rugilė nesiruošė pasakyti mažylei tiesos apie jos tėvelį. Bet jeigu jau įvykiai pasisuko tokia linkme, tai ir jos ketinimai žaibiškai „apsisuko“. „Samanta, tavo tėvelį nužudė niekšai, valdantys šį niekingą pasaulį! Didžiuokis savo tėvu!“
Ir…o stebukle! Samanta kaipmat nustojo verkti, o po akimirkos ištarė: „Aš taip ir maniau. Tėvelis ir vėl kartu su mamyte, ir jie ten laimingi dviese…”
Giminaitė greitai susiruošė ir išsinešdino.
(B. d.)
