I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
111
FANTASTINĖ APYSAKA
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022-06-19
PASKUTINIS SUSITIKIMAS XVII
„MES VISIEMS LAIKAMS PALIEKAME ŽEMĘ“
Jos išlipo iš autobuso. „Džesika, kur mes einame?“ – paklausė Samanta.
„Mes ilgai eisime per mišką. Bus sunku, bet tu jau pasistenk. Už trijų valandų turime būti tam tikroje vietoje“.
„Aš nebijau sunkumų,“ – žvaliai ištarė devynmetė mergaitė.
Rugilė nenustojo žavėtis Samanta. Protinga, sumani, ne pagal metus drąsi… Tarsi ne žemietė būtų.
Samanta ir dabar nepabūgo sunkumų. Per visą kelionę ji nė karto nesudejavo, nepasiskundė dėl nuovargio, o ėjo jos rudeninio miško taku beveik tris valandas ir mergaitė negalėjo nepavargti. Bet … nė garso. Tyliai ėjo, ir viskas.
Jos prisėdo ant kažkokio rąstigalio tik tada, kai išėjo į didžiulę miško aikštelę.
Nepraėjo nei dešimt minučių, kai danguje pasirodė taškiukas, kurio metmenys vis didėjo. „Džesika, žiūrėk, aitvaras!“ –I susižavėjusi tokiu neįprastu reginiu sušuko mergaitė.
„Tai ne aitvaras, tai atvyksta mūsų,“ – netikėtai išsprūdo Rugilei.
„Džesika, mes juo paskraidysime?“
„Taip, Samanta, mes paskraidysime“.
Erdvėlaivio kapsulė nutūpė į aikštelę. Atsidarė liukas. Išėjo mergina ir šypsodamasi nesuprantama Samantai kalba pakvietė vidun.
Samanta susidomėjusi žiūrėjo į tostantį mišką, mažus namukus, į kelius, jau primenančius plonyčius siūlelius.
Po dvidešimties minučių po pakilimo jos įėjo į Pirmtakų erdvėlaivį.
„Džesika, o ką visa tai reiškia? Kur mes, kodėl mes…?“ – nenurimo mergaitė.
„Aš ne Džesika. Mano tikrasis vardas Rugilė, – pagaliau atsiskleidė Samantai Amazonė ir pridūrė – Mes visiems laikams paliekame Žemę“.
Samanta tyliai žvelgė pro iliuminatorių. Netrukus ji išvydo didžiulį tolstančios Žemės „gaublį“.
(B. d.)
