I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
114
FANTASTINĖ APYSAKA
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022-06-24
PASKUTINIS SUSITIKIMAS XX
NETIKĖTAS SUSITIKIMAS
Išaušo 2014-jų birželio diena. Tiksliau – ankstus rytas. Vakarykštė abiturientė Elza Stroganova ėjo iš išleistuvių baliaus namo. Egzaminai išlaikyti, atestatas įteiktas, priešaky – vasara. O kas paskui, bus matyti!
Iki namų liko visai nedaug, teliko kirsti ištuštėjusį parką.
Staiga ją kažkas pašaukė: „Elza! “ Ši atsigręžė. Už jos stovėjo… Irina Aleksandrovna Gromova, jos mokytoja ir draugė, beveik prieš metus žuvusi (kaip manyta) tragiškoje autoavarijoje.
Kai kažką panašaus aprašo knygose arba rodo filmuose, tai ten herojus arba nualpsta, arba ima pašėlusiai spiegti: „Vaiduoklis, vaiduoklis!“
Taip, žemiečiai tokie yra. Niekuo nesidomi, supranta tik tiek, kiek mato (arba ragauja), o kai susiduria su nepažintu reiškiniu, tai pradeda klykti bei spiegti taip, tarytum protestuodami prieš įprastą pradą bei savąjį atvaizdą.
Elza irgi žemietė, bet, matyt, jau tada buvo ta „išimtis, patvirtinanti taisyklę“. Ji visada likdavo ištikima nuostatai “Nėra mistikos, yra tik nepažintų reiškinių, o pažinimo procesas beribis”. . Todėl neišsigando, nors ir nustebo, bei, aišku, apsidžiaugė.
„Irina Aleksandrovna! Irina! Aš štai mokyklą baigiau, iš išleistuvių einu…“
„Aš žinau,“ – atsakė ta.
„Kur jūs visą tą laiką buvote? Mes manėme, kad jūs…“
„Aš žinau,“ – monotoniškai pakartojo Irina.
Elza norėjo daug ko paklausti taip netikėtai prisikėlusios draugės. Tačiau ši, supratusi jos ketinimus, pratarė: „Vėliau, Elza, vėliau“.
Po to ji pakvietė žemietę į mašiną, kur davė atsigerti sulčių iš pakelio. .Elza gurkštelėjo vieną kartą, kitą ir… tarsi užmigo. Atsipeikėjo kažkokioje uždaroje erdvėje. Girdėjosi variklių ūžesys. Pamatė iliuminatorių. Žvilgterėjo pro jį: koks didžiulys gaublys! Ir vis tolsta, vis tolsta…
(B. d. )