I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
221
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „IR TADA AŠ SUGRĮŠIU“
II
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-06-19
PASIGAILĖK MŪSŲ…
##
Močiutė buvo prie mirties. Ji gulėjo užmerktomis akimis, atmerkusi gi kai kada jas, vis tiek nepažino mažosios savo anūkėlės, kuri visą parą nesitraukė nuo senelės.
„Močiute, gal tau vandenėlio, o gal užvalgytumei ko?“ Ši jau niekaip nereagavo į savo mylimos anūkėlės Ritos, kurią ji augino iki šešerių metų, žodžius. Taip, ji augino Ritą iki šešerių metų, iki mokyklos, kurios slenkstį mergaitė neseniai peržengė.
„Kas bus, jei močiutė nepasveiks? Teks ir vėl gyventi su šitais…“ Rita negalėjo amžinai girtų gimdytojų vadinti tėvais. Ir apskritai, šiomis minutėmis, kol močiutė dar buvo gyva, ji nenorėjo nei galvoti apie juos, nei jų prisiminti.
„Močiute, močiute, močiutėle!“
Atėjusi į N-sios Maskvos mokyklos pirmąją klasę, Rita jau mokėjo skaityti ir šiek tiek rašyti. Tai irgi močiutės dėka, kuri turėjo daugybę įdomių knygų, daugiausia apie gamtą, apie visokius gyvūnus. Mat, iki pensijos ji dirbo kažkuriame mokslinių tyrimų institute.
Išėjusi į pensiją, buvusi mokslinė bendradarbė augino anūkę, nenorėdama jos nei dienelei palikti girtavusiems tėvams. Senelė daug pasakojo Ritulei apie visokius gyvūnus, o mergaitė susidomėjusi klausėsi ir vis dažniau suvokė, jog labai nori mokytis, kad daug ką pažintų, patirtų, kad savo akimis pamatytų…
Rita ne tik vartė, bet ir kiek galėdama mėgino skaityti močiutės knygas. Bet štai…
Maždaug prieš mėnesį tai vienos, tai kitos knygos lapai pradėjo „kristi“. Pageltę, pasidarę dar tamsesni, jie ėmė byrėti vienas po kito. O dar po savaitės ir močiutė atsigulė į ligos patalą. Atgulė ir jau nebeatsikėlė…
….Močiuteeeee!
…Šventikas meldėsi prie močiutės karsto, kurį leido, kaip Ritai tada atrodė, į kažkokią prarają.
„Viešpatie pasigailėk mirusių…Ir Amžinoji Šviesa mus telydi…“
Rita stovėjo prie pat kapo, kuris dar nebuvo užpiltas žemėmis. Ji ničnieko negirdėjo, tik aidą, kuris lyg ir sklido iš po žemių.
„Viešpatie, pamokyk mus, atleisdamas mums…Viešpatie, pasigailėk mūsų!“
(B. d.)
