BŪTIS: KŪRYBA
VAISTAŽODŽIAI XI
JERONIMAS LAUCIUS, rašytojas, lektorius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas
2019 – 11 – 20
Dangaus dovana
Sako, kad kadaise žmonės gimdavo su sparnais. Skraidydami tarp paukščių, jie džiaugėsi iš arčiau matydami dangų, pakildami virš debesų.
Paskui žmonės išmoko kurti, svajoti ir mintimis jie pakilo ne tik aukščiau už plačiasparnius erelius, bet ir galėjo laisvai nardyti po visas dangaus platybes, nuskrieti į kitas planetas, drąsiausi net keliaudavo po jas.
Žmonėms nebebuvo ko pavydėti paukščiams, ir sparnai jiems nustojo augę…
Po daugel amžių niekas nebeprisiminė, kad kažkada turėję sparnus. Dar vėliau jau nebeatsiminė, jog praeityje buvo tokie laikai, kada jie mokėjo svajoti.
Tik kai Ikaras visų akivaizdoje kartą pabandė nuskristi į saulę, žmonės vėl panoro iš arčiau pamatyti dangų.
Bet dabar jo valdovai, vengdami žmonių pykčio, bijodami, kad ir danguje dėl jų kaltės gali kilti tokie pat karai, kokie nuolat vyksta žemėje, sparnų jiems nebeatsiuntė, žmonių, nepasislėpusių metaliniuose lėktuvuose ar raketose, į dangų nebepriėmė.
Bet, kaip brangiausią dovaną, žmonėms, įveikusiems žemės minčių trauką, vėl svajoti leido.
