BŪTIS: KŪRYBA
MINTYS APIE DVASINIŲ VERTYBIŲ
REIKŠMĘ VI
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 01 – 16
II
SVEIKINIMAI
kai atsiduriu
gyvenimo paviršiuje,
esu netikras,
aš mirštu
***
Tu kalbi mano lūpomis,
kai pasveikinu
pirmąjį sutiktąjį
***
kai esu
Tavo sodininkas,
niekas nenuspėja
mano amžiaus
***
negaunu iš Tavęs
didžiosios Dangaus dovanos –
ją užsitarnauju
***
kai matau
šviesos langus Danguje,
man nebūna tamsu
***
esu niekas,
jeigu Tavo tiesa
neišgyvena manyje
***
kai sveikinu Tave
kasdien,
trumpėja mano Kelias
***
randu savyje
Dievo miestą –
tai šviesa be šešėlio
***
jei gęsta manyje
dieviška kibirkštis,
nebelieka vietos milelaširdystei
***
Tu skleidi manyje
dangišką malonę
ir nieko nereikalauji
***
kol nėra Tavęs,
mano širdies vartai
uždari
***
negaliu pavėluoti
į Kelią
ir negaliu sustoti jame
***
kai mano siela nubunda,
atrandu
sau pašnekovą
***
jeigu mano viduje
nėra Dangaus,
atsiveria pragaro vartai
***
šiandien tampu meistru,
nes Tu įžengi
į mano pastatytus
sielos namus
***
tikrieji mokiniai
atpažįsta Tave
iš kilnumo,
bet ne iš karališko sosto
***
išgyvenu,
jeigu nepasilieku
nuodėmingiausiose vietose
***
jei Tu mane išsirenki,
esu amžinas
Tavo mokinys
***
neleisdamas didžiuotis
Tu apsaugai mane
nuo dvasinės elgetystės
***
aš klausiu Tavęs,
kai nežinau,
bet Tu tyli žinodamas
***
Tu lengvai atveri
mano sielą,
nes Tavo žodį ištaria
besišypsančios lūpos
(Bus daugiau)
