SENJORŲ  DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA 

2020 – 01 – 28

Sausio 22 d.  portalo www.dirst.lt internetinio  leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narių posėdyje  aktyvas  pasidalino nuomonėmis apie jau paruoštą išleisti Juozo Stepankevičiaus antrąją knygą „Kelių tiesimo istorija nuo ištakų iki  dabarties“ ir nutarė ją publikuoti tinklalapio laikraščio puslapiuose. 

Knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio  leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

T  U   R   I   N  Y   S

Pratarmė

4

Pasaulis – pradžia ir pabaiga   – dieviškasis pradas

5

Žemės istorija  pagal evoliuciją

8

Žmogus ir aplinka                                                                                                               9

Mūsų gamta

11

Provincija – ne geografinė, o dvasinė būsena                                                                  12

Žmonijos istorija prasidėjo Afrikoje

15

Pirmieji žmonės

17

Pirmieji žemdirbiai

18

Kelias ir žmogus erdvėje bei laike

19

Kelias – visko pradžia

20

I-III a. Gintaro kelias

22

Šilko kelias

24

Ratas – krovinio vežimo keliu pradžia

25

Rato evoliucija

27

Prestižinio transporto ištakose – karieta

32

Nuo rato iki dviračio

35

Pirmieji keliai pasaulyje – vandeniu

36

Romėnų paveldas

37

Kelio tiesimo Lietuvoje istorija

42

Pirmieji keliai Lietuvoje per pelkes: medgrindos, kūlgrindos, žemgrindos

45

Valstybinių kelių ir tiltų Lietuvoje atsiradimas

46

Didieji vieškeliai ir valstybės keliai LDK

53

Lietuvos keliai XV-XVII a.

54

Plentų atsiradimas

56

Kelių būklė ir priežiūra

58

Kelio ženklų atsiradimas

60

Žemaitijos keliai

62

Kelias per Kuršių Neriją

66

Prekybos ir pašto kelių plėtra Lietuvoje XV-XIX a.

67

Pirmieji vandens keliai Lietuvoje

70

Vandens kelių transportas LDK

71

Rusijos imperijos planai plėsti Lietuvoje vandens kelius

73

Kelių raida Lietuvoje XIX a.

75

Keliai, Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos

78

Keliai nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 m.

80

Kelių tinklo priežiūra ir plėtra iki 1939 m. Žemaičių plentas

84

Tiltų statyba

88

Senosios Lietuvos tiltai

90

Nepriklausomos Lietuvos tiltai

93

Tiltų statyba Lietuvoje 1918-1937 m.

98

Karo nugriautų tiltų ir suniokotų kelių atstatymas  1940 -1960 m.

97

Susisiekimo ministras Vladislovas Martinaitis

102

Lietuvos kelininkų darbai 1960 – 1980 m.

113

Lietuvos kelių tinklo plėtra ir priežiūra 1980-1990 m.

115

Pagrindinės Lietuvos automagistralės statyba

120

Tiltai ir viadukai, pastatyti Lietuvoje 1945-1990 m.

127

Kelių priežiūra ir plėtra atkūrus Lietuvos nepriklausomybę

131

Valstybės įmonė „Automagistralė“

136

Lietuvos keliai – tarptautiniai transporto koridoriai

138

Asociacija „Lietuvos keliai“

142

Lietuvos automobilių kelių dabartis ir ateitis

149

Keliai ir visuomenė

152

Yra toks muziejus Vievyje

154

Įdomūs faktai apie Lietuvos kelius

158

Lietuvos kelių plėtros įvertinimas

165

Kelininkų veteranų klubo daina

166

Literatūra, naudota rengiant šią knygą

169

Pratarmė

 Mūsų gyvenimo tempas vis spartėja, vis greičiau lekia ir laikas, žmonių gyvenimai, istoriniai įvykiai keičia vienas kitą – kaip kaleidoskope. Kartu su tuo vis greičiau nyksta iš atminties garsių žmonių gyvenimai ir jų atlikti prasmingi darbai, ryškia vaga įsirėžę į šalies istoriją. Todėl svarbu dabar yra juos užfiksuoti, kad išliktų jei ne žmonių atmintyje, tai knygose, žurnaluose, laikraščiuose. Kada nors mūsų palikuonys skaitys visa tai ir stebėsis, kokie veiklūs buvo jų tėvai ir protėviai, kaip stengėsi jie gražinti ir puoselėti savo tėvynę,  kokį gražų pavyzdį jie vaikams ir anūkams paliko.

Prie tokių atmintinų įvykių, labai paveikusių mūsų ir mūsų šalies gyvenimą, reikėtų priskirti Lietuvos kelių atsiradimo, tiesimo ir palaikymo istoriją nuo pat seniausių laikų iki šios dienos.

Lietuvos keliai turi savo sudėtingą istoriją, pradedant miško žvėrių pramintais takais, pirmųjų žmonių keliavimu upėmis ir pajūriu, vėliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vieškeliais, pirmaisiais prekybos ir pašto traktais ir baigiant šiuolaikinėmis autostradomis.

Lietuvos kelių istorija – tai ne tik kelių tiesimo istorija, bet, svarbiausia, – kelininkai. Tai žmonės, savo pasiaukojamu darbu kūrę ir sukūrę didžiausią valstybės turtą – kelius. Nes tik pagal kelius ir jų kokybę sprendžiama apie šalies išsivystymo lygį, jos kultūrą, ekonomiką.

Ir šiandien kelininkai su galinga modernia technika toliau gerina šalies įvaizdį ir kelia mūsų gyvenimo lygį tiesdami transeuropines automobilių magistrales, kurios ne tik susieja mus su kaimyninėmis šalimis, bet ir įsilieja į bendrą visai Europai transeuropinių kelių tinklą.

Deja, nežinant praeities sunku būtų dirbti dabartyje, ir dar sunkiau numatyti ateitį. Tam tikslui ir skirta ši knyga. Ne tik kelių specialistams, bet ir jaunimui susipažinti su savo šalies kelių kūrimo istorija, įveiktomis problemomis ir sunkumais šiame valstybės atsiradimo ištakose ir klestėjimo istorijos kelyje.

Pasaulis, jo pradžia ir pabaiga – dieviškasis pradas

Visokie aiškiaregiai jau ne sykį skelbė  pasaulio pabaigos datą. Apie pasaulio trukmę daug sužinome ir iš mokslo darbų. Jų autoriai į tai žvelgia tyrėjų žvilgsniu ir kalba tik apie gyvybei palaikyti būtinus išteklius. Ir atrodo, kad gausėjančiai žmonijai gresia maisto ir geriamojo vandens stygius, nerimą kelia ir klimato kaita.

Saulės energijos išteklių tyrinėtajai – dideli optimistai. Pasak jų, ši žvaigždė švies  dar maždaug 5,5 mlrd. metų. Blogai tik tai, kad jau po 3 mlrd. metų saulė pradės didėti ir viską aplink negailestingai svilinti. Štai tokį pasaulio  pabaigos paveikslą piešia mokslo žmonės. Vienintelė paguoda – tai įvyks dar negreitai, todėl nenuostabu, kad liūdnoji perspektyva mažai ką baugina; mums ir artimiausių kartų palikuonims žemės išteklių turėtų pakakti.

Kitaip į pasaulio pabaigą žvelgia krikščionys. Jų požiūriu, pasaulio pabaiga ateis tada, kai Kūrėjas nebematys prasmės jo gaivinti. Ji vyks nepriklausomai nuo to, kiek ir kokių išteklių dar bus likę žemėje ar saulėje. Štai Nojaus kaimynai saugiai ir maloniai gyveno sausumoje ir manyti nemanė galį nukentėti dėl potvynio, juo labiau tvano. Jie sau valgė, gėrė, vedėm tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į savo pasistatytą laivą. Tuomet ištiko tvanas, kuris visus kitus sunaikino. Panašiai gyventa ir Loto laikais. „Žmonės valgė, gėrė ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kai Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus sūnus“, – įspėjo Mesijas (LK 17,26-30).

Klausiamas, kada išauš paskutinė šio pasaulio diena, Dievo Sūnus  atsakė: „Kai nesitikėsite“ (MT 24,44). Pasak apaštalo Pauliaus, „kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, jiems teks stoti į Dievo Teismą“. Vaizdžiai kalbant, „Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“ (1 Tes.5, 2-3), „tos dienos ir valandos niekas nežino, nei Dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ ( MT 24-26).

Skaitant Evangelijų pasakojimą apie neišvengiamą šio pasaulio žūtį, gali kilti tam tikro neaiškumo. Štai teigiama, jog „nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks“ (MT 24,34). Radę šį pasakymą „ši karta“, nemanykime, kad kalbama apie anuomet gyvenusius žmones. Biblijoje „karta“ reiškia ką kita: tai panašios gyvensenos, mąstysenos žmonių apibrėžimas. Štai ir apie Vienatinio Dievo išpažintojus Dovydo psalmėje apibendrintai sakoma: „Tokia   yra karta tų, kurie į Jį kreipiasi“ (Ps. 24,6) .

Gali klaidinti ir tai, kad Evangelijose kalbama čia apie pasaulio pabaigą, čia apie Jeruzalės sunaikinimą. Ši Jėzaus pranašystė išsipildė praėjus keliems dešimtmečiams po jo nukryžiavimo. O kai mūsų Dangiškasis Tėvas nutars, jog atėjo metas baigti šio pasaulio gyvavimą, tada „saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos(MT 24). Šie baisūs reiškiniai privers žmones atsitraukti nuo žemiškųjų reikalų ir nukreips mintis kita linkme. Visi „ims raudoti“, juolab kad danguje pasirodys    Žmogaus Sūnaus  ženklas. Šventojo rašto komentatorių nuomone, šis ženklas – Kryžius.

Kalbėdamas apie būsimą atėjimą, Viešpats save vadino ne Dangiškuoju Tėvu, o Žmogaus Sūnumi. Taip Mesijas vadinamas ir Danieliaus knygoje. Jis regėjo tarsi Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesimis“ (Dan.7,13).

Kodėl pasaulį teisti turi Žmogaus Sūnus? Tai aiškėja iš Jobo knygos. Teisuolis Jobas, nesuprasdamas, kodėl jį užgriuvo tiek nelaimių, jautėsi Dievo nepelnytai baudžiamas, ir panoro su juo bylinėtis. Kartu Jobas suvokė esant neįveikiamą prarają tarp žmogaus ir Dievo, todėl nematė galimybių stoti su juo į teismą. Pasak Jobo, reikia tarpininko tarp žmogaus ir Dievo (Job. 9,32-35).  Tada būtų įmanomas jų dialogas.  Tokiu tarpininku tapo Dievo Sūnus. Jis atėjo į žemę, įsikūnijo ir gyveno kaip žmogus tarp žmonių. Jėzus prisiėmė visas žmonių kaltes. Jis už jas kentėjo ir mirė ant kryžiaus. Prisikėlęs gavo visą valdžią Danguje ir Žemėje.(MT 28,18). Kadangi Jėzus – Žmogaus Sūnus, jis gavo ir galią teisti žmones (IN 5,27). Viešpats dar iki nukryžiavimo būsimą Paskutinį Teismą vadino Žmogaus Sūnaus Diena.

Diena – kaip naktis

Pabrėžtina, kad Jėzus Kristus, kalbėdamas apie antrąjį savo atėjimą, pasitelkė ne tik dienos, bet ir nakties įvaizdžius. Jis teigė ateisiąs savo dieną (Lk 17,24), bet tą patį laiką vadino ir naktimi (Lk 17,34). Kaip tai suprasti? Dalykas tas, kad tiek laikas, tiek erdvė yra šio pasaulio realijos. Jų sąvoka ir apipusią priklausomybę išsiaiškino Albertas Einšteinas, nors Biblijoje skelbiama, kad amžinybėje laiko nebus (Apr.10, 6a). Nebus ir erdvės, neliks saulės, mėnulio. Nesant laiko tėkmės, nebus ir mums įprasto paros ritmo: joks šviesulys netekės, kad vėliau nusileistų. Dievo Karalystėje bus neblėstanti diena . Saulės nereikės, nes švies Dievo šlovė, visi vaikščios JO šviesoje (žr. „Apreiškimas Jonui“, 21 sk.). Perėjimas iš laikinojo pasaulio į amžinąjį vyks išties įspūdingai: „Dangus praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, žemė su savo reikalais sudegs (2 Pt 3,10).

Mums sunku įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys (katastrofų filmai čia nelabai gali padėti). Teologai aiškina, kad įvyks dar vienas neregėtas dalykas: pirmą ir paskutinį sykį diena susitiks su naktimi. Todėl Evangelijoje pagal Luką ir vartojami abu šie žodžiai.

Biblijoje apie laiką apskritai kalbama kitaip, nei esame įpratę jį vertinti ir matuoti. Mums svarbu trukmė, o Šventajame Rašte  kalbama apie laiko gelmę. Laikas yra tarsi  indas, kuris istorijos tėkmėje pildosi, kol atsiranda tam tikra jo pilnatvė. Šato sakoma, kad Kristus gimė  stojus „laiko pilnatvei“ (Gal.4,4). Tai reiškia, kad iki tol pasaulyje įvyko viskas, ko reikėjo, kad Dievo Sūnus galėtų gimti šioje žemėje. O jam gimus, užaugus, paskelbus Gerąją Naujieną, kentėjus už žmones, mirus, prisikėlus, įžengus į Dangų ir atsiuntus Šventąją Dvasią, visa, kas svarbaus turėjo įvykti, jau įvyko: Kristus įkūrė Bažnyčią, ji nuolatos gaivinama Šventosios Dvasios.

Kristaus Bažnyčia – tai naujasis Nojaus laivas. Jis toks erdvus, kad gali  priimti visą žmoniją. „Juk mūsų Dangiškojo Tėvo namuose daug buveinių“ (In 14,2). Ten visi esame laukiami. Todėl Kristaus bažnyčios durys yra plačiai atvertos, nuo jos bokštų garsiai skamba varpai ir kviečia negaišti laiko dūlantiems šio pasaulio reikalams , nes uždelsus galima ir nespėti, dienos yra piktos“…(Ef.5,16)…Ne veltui sakoma, kad Dievas ir Tėvynė – dvasios stiprybė.

Taigi, Biblija  savaip apibūdina laiką. Mums dienos smagios ar liūdnos, greitai prabėgančios ar niekaip nesibaigiančios. Apaštalas sako, kad jos piktos. Kitaip tariant, apgaulingos – daug žadančios ir mažai duodančios. Be to, itin greitai ir tarsi pro šalį prabėgančios, paliekančios mus tuščiomis prie amžinybės slenksčio.

Šventasis Raštas dienas vadina ne tik piktomis, bet ir paskutinėmis. Tai susiję su tuo, kas jau minėta: svarbiausi dalykai jau įvyko. Kristus nugalėjo mirtį savo mirtimi (1 kor.15,54) ir šio pasaulio kunigaikštis (t.y. piktasis) jau nuteistas (In 16,11). Todėl Mesijas nuo kryžiaus ištarė: „Atlikta“ (In.19,30).

Kadangi jau yra viskas, ko reikia, kad žmonės galėtų iš šio sunkaus laikino gyvenimo pereiti į šviesią amžinybę, dūlančiam medžiaginiam pasauliui  prasidėjo „paskutinės dienos“ (2 Pt 3,3). Tai reiškia, kad kiekviena jo diena gali tapti Žmogaus Sūnaus diena, Paskutinio teisimo diena.

Beje, pirmaisiais amžiais krikščionys manė, jog Jėzus netrukus grįš ir visi laimingai gyvens. Jo karalystė, kur nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanų, nei sielvarto.(Apr.21,4)., nes Dievas nušluostys kiekvieną ašarą. Nenuostabu, kad ir „Apsireiškimas Jonui“ baigiamas karštu prašymu : „Ateik, Viešpatie Jėzau !“ (22,20). Ir Jėzus pažadėjo: „Štai Aš veikiai ateinu!“. Jis net pakartojo: „Taip, aš veikiai ateinu“(Apr. 22,7 ir 20). Tačiau laikas bėgo, o Mesijas vis delsia ateiti. Ir iki šiol neatėjo…

Kodėl Dievas delsia? Šis klausimas labai rūpėjo pirmiesiems krikščioniams. Apaštalui Petrui net teko raminti pasaulio pabaigos nuotaikomis gyvenančius tikinčiuosius ir protinti tuos, kurie iš viso netikėjo būsima pasaulio pabaiga ir gyveno savo malonumui. Nes ir jų pačių mirtis jiems lyg ir neegzistavo. Petras jiems ir aiškino, ir mums byloja: „Viešpats negaišta tesėti pažado“. Jis tiesiog „ elgiasi su mumis“ nenorėdamas, kad kuris pražūtų ir siekdamas, kad  visi atsiverstų (2 Pt  3,9).Apaštalas iš esmės primena tai, ką Dievas  ne sykį buvo apreiškęs per pranašus. Štai ir Ezechielio knygoje Dievo vardu  sakoma: „ Neorius, kad nedorėlis mirtų…Sugrįžkite,,,sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nenumirtumėte…“(33,11).

Čia, aišku, kalbama ne apie kūno, o apie dvasios mirtį, kuri neišvengiama nusigręžus nuo Dievo – vienintelio ir šio , ir amžinojo gyvenimo teikėjo. Tad Dievas tiesiog duoda laiko  atsitokėti ir rinktis gyvenimą. Tačiau niekas neverčia to daryti, todėl ir Nojaus, ir Loto laikais nestigo ir dabar nestinga žmonių, kurie linksta „tik į piktą“ (per.6,5). Jų gausėjimas ir galiausiai dominavimas visuomenėje artina pasaulio pabaigą. Jėzus iš anksto sakė, kad ji ateis, kai „įsigalios neteisybė“ (Mt 24,12) ir Žemėje beveik neliks tikinčiųjų (Lk 18,8).

Tačiau kol gyvename, kol dar turime laiko, viską galime pakeisti. Tiesa, kiek to laiko turi žmonija, sunku pasakyti. Dievas per Abraomą pažadėjo nenaikinti miesto, jeigu jame bus bent dešimt teisuolių. Tad pasaulio likimas priklauso nuo to, ar toli esame nuo šios kritinės ribos (Per 18,32). Gyvenimas yra sunkus ir ilgas!

(Bus daugiau)