SENJORŲ  DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)

2020 – 01 – 29

Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio  leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

JUOZAS STEPONKEVIČIUS

Žemės istorija pagal evoliuciją

Žemė! Iš pirmo žvilgsnio – kokia nesudėtinga sąvoka! Daugelis žmonių tikriausiai pasakys, kad žemė – kietas kūnas, beveik apskritas rutulys, turintis savo paviršiuje milžiniškus kalnus ir gilias įdaubas – vandenynus. Šis rutulys sukasi bekraštėje erdvėje…Taip, tai tiesa ! Bet iš kitos pusės – vaizdas nėra jau toks paprastas. Klausimai, kiek metų egzistuoja šitas rutulys, kaip jis atsirado, ir iš ko sudarytas, kokį vystymosi kelią jis praėjo iki mūsų dienų, pasirodo tokie sunkūs ir sudėtingi, jog mokslininkai ne vieną šimtmetį  suko ir dabar dar suka galvas, norėdami teisingai į juos atsakyti.

Mūsų žemė praėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią, ir tas kelias užtruko ne kelis tūkstančius, o maždaug šešis milijardus metų. Todėl žemė žmogui atrodo nepajudinama ir nekintama. Savo amžiaus būvyje žmogus nepastebi bent esmingesnių pakitimų Žemės istorijoje. Žmogui atrodo, kad gamtoje nėra jėgų, kurios įstengtų bent kiek pastebimai pakeisti Žemės paviršių. O darbas, kurį kasdien atlieka upės, vandenynų bangos, vėjas ir t.t. yra pernelyg lėtas ir, kaip gali iš karto klaidingai atrodyti, jo padariniai esą visai menki. Bet kaip tik šios ilgą laiką veikiančios jėgos atlieka didelius darbus ir keičia bendrąjį  Žemės paviršiaus vaizdą, ir ypač  Žemės plutą. O tuo užsiima mokslas apie Žemės sąrangą, jos atsiradimą ir vystymąsi – geologija, kosmogonija, astronomija, geofizika, biologija, geochemija ir kiti mokslai.

Pasaulis nuolat vystosi. Panašiai kaip praeityje atsirado Saulė su savo devyniomis planetomis, taip ir dabar begalinėje erdvėje gimsta naujos sistemos, naujos žvaigždės, miršta senos. Šis procesas įvairiomis savo formomis neribotai vyks ir ateityje. Taip pasaulyje visur matome seno nykimą ir naujo atsiradimą. Biologijos mokslai nagrinėja gyvybės atsiradimą Žemėje, gyvūnijos ir augmenijos evoliuciją per visas Žemės istorijos eras (Žemės vystymosi lentelė Nr.1).

Lentelė Nr.1. Žemės rutulio pjūvis

Pagaliau prasideda paskutinysis Žemės geologinės raidos etapas – Kainozoinė era. Šioje eroje įvyksta pagrindiniai pasikeitimai gyvūnijos ir augmenijos raidoje. Labai išsivysto visas gyvūnijos pasaulis ir eros pabaigoje pasiekia dabartines formas.

Kainozoinės eros pabaigoje, maždaug prieš vieną milijoną metų, Žemės rutulyje pasirodė sudėtingiausios gyvybės atstovas – ŽMOGUS. Mūsų Žemė pradėjo  ilgą ir sudėtingą  vystymosi kelią , ir tas kelias užtruko ne kelis tūkstančius, o maždaug šešis milijardus metų!

Žemė tebesivysto toliau. Jos paviršiuje tai iškeliami, tai vėl sunaikinami kalnai. Žemės gelmėse tebevyksta  milžiniškų medžiagos masių persistūmimai ir maišymasis. Veikiant trinties jėgoms, pamažu lėtėja Žemės sukimasis, o tai savo keliu turi reikšmės mūsų planetos formai. Oras, vanduo, staigūs temperatūros pakitimai ardo Žemės  paviršiaus nelygumus ir taip lygina ją. Taip labai pamažu keičiasi Žemės paviršius.

Žemės paviršiaus plotą (510 mln. kv.km) sudaro  kontinentai (149 mln. kv. km) ir vandenynai (361 mln. kv.km).  Aukščiausias taškas Žemės paviršiuje (8884 m. virš jūros lygio) yra Himalajų kalnų viršūnė Džomolungma. Giliausia vieta vandenynuose (11034 m. žemiau jūros lygio)  nustatyta Marianų įdauboje. Vandens kiekis vandenynuose – 1370 mln. kub.km ir sukaustytas ledynas – 30 mln. kub. km.

Hidrosfera susidarė iš atmosferos, kurioje susikaupė daug vandens garų iš veikiančių ugnikalnių. Vandens garai kondensavosi ir iškrisdavo krituliai. Lietaus vanduo nutekėdavo srautais , kurie įtekėdavo į ežerus, esančius žemesnėse Žemės paviršiaus vietose. Ežerai didėdavo, susiliedavo sudarydami vandenyną. Taip prasidėjo vandens apytaka.

Kontaktuojant atmosferai, turinčiai anglies dioksido ir vandens, su jaunomis bazaltinėmis uolienomis, turėjo prasidėti jų dūlėjimas. Vandens srautai dūlėjimo produktus, uolienų daleles ir ištirpusias medžiagas nešė į naujus ežerus. Sausumos paviršiuje besiplečiančiuose vandens telkiniuose tirpdavo druska. Taip gimė vandenynai, sūrėjo jūros vanduo, koks yra dabar.

Žmogus ir aplinka

 Žmoniją visada domino klausimas, kaip anksčiau atrodė jų žemė ir kokie gyvūnai joje gyveno. Įvairioje mokslinėje literatūroje demonstruojamos nuotraukos ir vaizdai tokių sutvėrimų:  pirmieji vienaląsčiai gyvūnai – amebos, medūzos, vėliau atsiradę įvairūs ropliai, vandens gyvūnai ir žuvys, vaikščiojantys ir skraidantys paukščiai, raguočiai, dinozaurai, mamutai. Šių laikų mokslininkai teigia, kad žemė kaip planeta, susidarė maždaug  prieš 4,5 milijardo metų. Praėjus vienam milijardui metų,  atsirado pirmieji gyvybės požymiai, vėliau – pirmieji augalai, o dar po trijų milijardų metų – ir pirmieji gyvūnai, apie kuriuos žinome tik iš jų liekanų – fosilijų.

Gyvybei atsirasti svarbiausias procesas – evoliucija. Ji truks tol, kol egzistuoja gyvybė. Evoliucionuoja vis pasaulio organizmai, pradedant  mažiausiu virusu ir baigiant mėlynuoju banginiu – didžiausiu pasaulio žinduoliu, sveriančiu daugiau kaip 100 tonų. Kitas procesas – paveldimumas. Jis lemia tai, kad tėvų požymiai perduodami vaikams.

Gyvybė persikėlė į sausumą ir paplito prieš 395 milijonus metų Devono periode. Atsiradus pakankami deguonies  kai kuriems gyvūnams  atsivėrė keliai į sausumą. Vienam baseinui išdžiūvus, gyvūnai buvo priversti keliauti į kitą. Ilgainiui buvę vandens gyvūnai prie to prisitaikė ir galėjo ilgiau išbūti be vandens.

Gausėjant žmonijai ir tobulėjant technologijoms, atitinkamai daugiau reikėjo ir žemės. Atrodo, nėra tokios žmogaus veiklos, kuriai nereikėtų vis daugiau ir daugiau žemės. Be to, žemės ne tik mažėja, bet ir likę jos plotai eksploatuojami vis intensyviau. O vienos kultūros pasėliai ir negailestingas naikinamas įprastų landšafto elementų – krūmų, upelių, tvenkinių ir medžių, yra nepalankūs paukščiams ir kitiems gyvūnams.

Kai kurių žemdirbių nuomone, šie landšafto elementai tik trukdo vis labiau mechanizuojamai žemdirbystei. Laimei, dabar daug kas supranta, kad ir moderniausiame ūkyje labai apsimoka išsaugoti net ir mažus natūralios gamtos plotelius, ir ne vien dėl grožio. Juose glaudžiasi vabzdžialesiai paukščiai – daug veiksmingesni kenkėjų priešai negu insekticidai. Taip, sunaikinus upelį ir iškirtus krūmus, vietinių paukščių rūšių sumažėja nuo 22 iki 4, o ne viena nauja rūšis  ir neapsigyvena.

Šiuolaikiniai Lietuvos gyvūnai

 Praeityje žmogus be atodairos  naikino gyvūnus, be saiko medžiojo juos dėl mėsos arba  paprasčiausiai dėl pramogos. Jis ganė gyvulius ne visiškai tam tinkamose pusdykynėse ir išstūmė iš jų daug vietinių, geriau prisitaikiusių juose gyventi laukinių gyvūnų rūšių. Dėl intensyvios žūklės jūros bei ežerų turtus jis sėmė taip beatodairiškai, kad laimikiai ėmė katastrofiškai mažėti.

Gamta gyvuoja nuo neatmenamų laikų, tačiau tik praeitame XIX a. imta aktyviai gamtą saugoti ir jos turtus atkurti. Pirmas nacionalinis parkas (Jeloustono) buvo įsteigtas JAV 1872 m.

Kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia, kaip svarbu ir neatidėliotina išsaugoti ateinančioms kartoms laukinius gyvūnus, augalus ir neliestus kraštovaizdžius. Juk išnykimo grėsmė yra iškilusi tūkstančiams gyvūnų ir augalų rūšių.

1972 m. Stokholme vykusi SNO vadovaujama konferencija tema „Žmogus ir aplinka“ priėmė SNO aplinkos apsaugos programą, kuri akivaizdžiai byloja, kad gamtos išsaugojimo judėjimas jau subrendo ir gamtosauga tampa viena svarbiausių šių laikų uždavinių ir tikslų.

Mūsų gamta 

  Miškų reikšmė šalies gyvenime keleriopa. Viena, jie yra gausingiausias  šaltinis žaliavų – medienos, vaisių, žvėrienos ir daugybės medžiagų, reikalingų  chemijos, celiuliozės, popieriaus ir kitoms pramonės šakoms. Antra, miškai – tai svarbus fizinis geografinis faktorius, kuris veikia nuotėkio ir garavimo santykį. Jie kuria savitą klimatą Žemės atmosferos sluoksnyje, silpnina vėjus, teikia prieglobstį gyvūnijai. Miškų poveikis peržengia jų ribas. Miškai turi didelę įtaką kaimyninių laukų mikroklimatui ir derliui, artimiausių miestų ir kaimų sudėčiai ir sanitarinėms sąlygoms.

Saulė teikia Žemei šviesą ir gyvybę. Žmogus – Žemės šeimininkas ir jos likimas. Nuo  žmogaus pažiūrų ir darbo priklauso tai, kaip atrodys jo Žemė, kurioje jis gyvena. Kaip ji žydės ir kokius vaisius augins. Todėl žmogus turi būti didis ir protingas Žemės tvarkytojas.

Kai visi taip žiūrėsime į savo Žemės gamtą – niekur nebus nei dykumų, nei nykumos. Vasaros karštymečiu vėjas nenešios aitrių dulkių, lapija visada prisotins orą gaivumu ir raminančiu medžių šlamesiu.  Gaivinantis, auginantis, pagirdantis vanduo, be kurio ištrokšta Žemė, be kurio nusenka upės, kaip ir girios, kaip ir dirvos, reikalingos protingo, rūpestingo šeimininko. Ir mes privalome būti tuo šeimininku. Privalome būti ne tik mus maitinančių laukų, vandenų ir girių šeimininku. Būkime gamtai atidūs, rūpestingi jos grožiui, ir gamta mums niekad nešykštės savo gėrybių, savo džiaugsmų.

Stelmužės ąžuolas

 Kasmet miškininkai išaugina daug jauno miško. Ir bus dar daug puikių neužmirštamų medžioklių, kai gaudžiant rago balsui draugų būryje susitinkame su gyvūnija ir pačia gamta. Lai būna sėkmingas kiekvienas rytas, pasveikinantis atėjusį į mišką paukščių trelėmis ir suteikiantis sėkmingą, gamtai nedarančią žalos, medžioklę!

Įdomu, kad vienas hektaras miško aprūpina deguonimi 200 žmonių. Miško ore bakterijų yra 300 kartų mažiau nei mieste. Kasmet Žemės augalijos pasaulis išskiria 106 mln. tonų deguonies, 55 mln. t išskiria vien miškas. Bendras Žemės miškų plotas yra keturi milijardai ha arba 30 proc. sausumos teritorijos. Suminiai augalijos masės ištekliai miške sudaro 80 proc. visos Žemės augalijos masės. Žemės gyventojai kasmet sunaudoja 1,2 milijardų tonų deguonies. Deja, transportas – daug daugiau. Automobilis, nuvažiavęs 1000 km, sunaudoja tiek deguonies, kiek jo reikia vienam žmogui per metus!

O ar žinote, kiek gali gyventi medžiai? Sekvoja – 5000 metų, kiparisas, kukmedis – 3000 m., kedrinė pušis, paprastoji eglė – 1200 m., didžialapė liepa, baltoji tuopa, paprasta ąžuolas – 1000 m., paprastoji pušis – 600 m., uosis, paprastasis klevas – 500 m., graikinis riešutmedis – 400 m., beržas – 250 m., obelis – 200 m., vynmedis – 100 m., šermukšnis – 80 m. Stelmužės ąžuolui jau 1500 metų.

Įdomiausios Lietuvos gamtos vietos

Gamtos požiūriu, Lietuva – reto grožio šalis, o istorijos ir kultūros objektų gausa daro ją įdomia ir gausiai lankoma. Nėra mūsuose tūkstančius metrų aukštį siekiančių kalnų ar monotoniškų stepių tipo lygumų. Aukščio skirtumas Lietuvoje nesiekia 300 metrų, tačiau nedideliame plote, ypač aukštumose, gausu įvairių natūralių gamtos objektų. Tai – įvairios paviršiaus formos, skirtingo dydžio ir gylio ežerai, sraunios upės, ežerus jungiančios pratakos ir upeliai. Šie hidroobjektai su šalimais stūksančiomis kalvomis ir tarp jų esančiomis daubomis, miškų gojeliais sudaro reto grožio unikalius kraštovaizdžius.

Gražiausi ir įdomiausi kraštovaizdžiai yra aukštumų arealuose, kurie šalyje užima  ketvirtadalį teritorijos. Vaizdingumu išsiskiria Baltijos aukštumos, ištįsusios 340 km ruožu nuo Zarasų šiaurės rytuose iki Vištyčio ežero pietvakariuose. Joms grožiu nenusileidžia Žemaičių aukštumos, ypač aukščiausių kalvų aplinkoje. Kitokio pobūdžio vaizdai Medininkų aukštumoje. Čia kelios stambios, masyvios kalvos, platūs slėniai, nėra ežerų.

Mažiau suskaidytas paviršius  lauminiuose plotuose, kurie užima didžiausią šalies dalį. Jų lygų paviršių skaido tekančios upės, gamtinio vandens veikla, karstiniai procesai. Ypač įdomi Pietryčių lyguma, plytinti tarp Baltijos, Medininkų, Gardino aukštumų. Per miškingus plotus vandenis neša Žeimena, Merkys, Baltoji Ančia ir jų intakai. Jos visada vandeningos, vingiuoja tarp šilų, mėgiamos vandens turistų.

Monotoniškesni derlingiausių Lietuvos lygumų kraštovaizdžiai, kur mažai miškų, išplitę dirbami laukai. Tačiau ir šių lygumų atskiros dalys įdomios ir unikalios. Biržų ir Pasvalio rajonuose žinomi karstinio reljefo arealai, kuriuose nuolat atsiveria naujos smegduobės. Nemuno žemupyje kasmet užliejami dideli deltos plotai, formuojasi aliuvinė lyguma. Dar įdomesni Baltijos jūros  pakrantėse vėjo ir jūros sukurti kraštovaizdžiai.

Bet kurioje Lietuvos dalyje turime įdomių gamtinių objektų ir turtingą tų vietų istorinį – kultūrinį paveldą. Kiekviename rajone yra pakankamai gamtinių, istorinio paveldo objektų. Svarbu, kad juos gerai žinotų vietos gyventojai ir didžiuodamiesi galėtų su jais supažindinti atvykusius svečius.

Gamtos vietoves ar visos šalies vertę, jos grožį galime tinkamai suvokti tik jį palyginę su kitų šalių vietovėmis. Gamtinių, istorinių ir kitokios paskirties objektų gausa – didelis šalies turtas. Turime šį turtą ne tik saugoti, puoselėti, bet ir prasmingai jį naudoti.

Labai gražiai į mūsų nuostabią gamtą įsirašo ir mūsų keliai. Jie bendram vaizdui netrukdo, o tik padeda išryškinti mūsų krašto grožį, spalvingus kraštovaizdžius. Pakelėse įrengtos poilsio aikštelės, sutvarkyti šalia kelio miško gojeliai ir želdiniai, puikiai įrengtos degalinės, barai, kavinės, užkandinės, viešbučiai tik paryškina mūsų magistralių vaizdus. O keliuose įrengti šviesos atšvaitai sukuria lyg papuoštos ir žvakutėmis apšviestos Kalėdinės eglutės įvaizdį. Visą tą grožį galima matyti ir įsėdus į automobilį ir keliaujant puikiais Lietuvos keliais.

(Bus daugiau)